Žiemėjantis ruduo, apkrėtęs nerimu
kasmet pasivagia ramybę mano
ir plėšia sielos rūbus įžūliai
nors drovūs mano pirštai laiko jų skutus
ruduo stipresnis ir turiu
nuogumą savo iškentėt,
ir net pamilti
ir tavąjį suprasti ir atleisti.

Širdis kažkaip keistai nutirpus tyli
giesmėj sustingus nebylioj,
dangus toks tolimas ir aukštas šiandien,
o mano nerimas plevena šilko šaliais
žiemėjančio rudens laukuos.