Uostinėtojo apologija

Ties vandeninga sankryža, vidur svetainės kūrybingiesiems
,aplinkui publikavo mygtuką.
Žiū! katinas batuotas trinasi, fotografuotinas jau kelios dienos.
Ne lygu betykant pelės savyje susitelkęs..

Dvejoja jis, nerimsta rainasai.
Sutikti, nesutikt nežino.
Juk kas jei tvaikas metro kritikybės pakomentuodamas jį vėlei išvadins grafomanu..
Vienišo katino kailis po paskutinio tokio cheminio yra juk gi labai apiręs.

Ir vis tik publikuoti ryžtas jis.
Antanuliukai vėjyje, sukruski!
Bifšteksizuojasi murklys
,agonijos nematęs..
Teisingai tavo sielai darbo bus.


Sadūto tūto

Galvojant tau ką kitą kartą, kai vėlei susitiksime, Parfumelina.
Bežaidžiant intonacija gražaus galėčiau iš širdies sumiaukti..
Ašai išoriškai, apmirdamas batuoto katino skuroj.
Viduj pikantišku džiaugsmu nugirdytas, pelsiaubas didysis..
Nesilaikau net uodegą turėdamas ant kojų keturių!

Iš prigimties juk akrobatas aš, neįtikėtina..
Įsivaizduodamas bežiūrintis prieš pabučiuojant lūpas tavo į iš arti akis miglotas
,vėl lyg kiaurai pro nieką..
Nuo Vilniaus TV bokšto bandži virvę prisirišęs
,laisvam kritimui, mama mia!
Ati, ti, ti, ti, ti, ti,
,trūkstu.
File, save.

Degtuką uždegu ašai į tavo kojas
,ir dvelkteli siera galvutė jo man aitrumu salsvai.
Prisidegu save aš apirėžtą tavimi
,įtraukiant godžiai neišvengiamąjį nuodą reflektuoju..
Ir verias man didingi mintinai!
File, save.
Filosofuoju..

Jei turi būt galop
,jog kūnas iš tiesų aistringos paniekos tenusipelnęs.
Tuomet išeina gi
,jog ir tave bučiuot man vien vargai
,o gi ne laimės pilnas asotėlis ovio..
Pala.

O kaip gi tų žosmė
,kurie viduramžiais ratu ir gyvate tikėdami bažnytiniam lauželiui užderėjo?
Ko vertos histrionių kalbos apie tai
,jog kūnui reikia atiduot kas jam priklauso žemėje surasti?
Juk gi išties yra kad net dvyniuos nebūna lygiai taip suderintojo prado.
Vadinasi, tad jei dabar gerus darysiu darbus aš
,manoji siela po mirties kentės..

Ak, o..
Kai tu šalia ašai nebežinau
,agi kas būt darytina.
Subyrini tu savo povyza
,man chuliganiško rašytojo karjėrą nūn.
Ir kai ranka mana paslėpsnių tavo priartėja..
Aš velniava!
Imu savim nebetikėdamas drebėti.
It kokio vėjo stumdomas sulysėlis einu.

Prisimenu..
Kai mudu su tavim dar neseniai visai sutikom pirmą syk.
Aš sau minty griežtai užsibrėžiau, nors ir atrodei man labai graži..
Su moterim tu ta karšta neprasidėki!
Jinai išplėš tau širdį, tu patikėki, paikas vaike..
Joje nuo amžių glūdumos
,išminčiaus tyko rymanti angis.

Bet kaip gali neprasidėt
,kuomet juk tavo lūpuose gyvena fėja!
Kuri vos jųjų tik prisiliečiu
,suranada mano pramanams leidėją.
Bet kaip gali neprasidėt..

Kuomet su tavimi beeinant sentikių alėja
,man sieloj bliuzo natos ima šokinėt!
O irgi juo labiau..

Kai aš ir taip juk amžinai ligotoji marmūzė.
Ar būtų man blogiau.
Jei per minkštasias tavo glamones
,nevalijant žinot ką man gyvenimas rytoj atneš..
Jei štai – dabar ir čia
,salsvai minutei užsimirščiau aš?

Juk gi ne kunigas esu šauktinis!
Kursai už pinigus žmonijai dievą rodo esant. Ne..
Ir ne poe..!tas vėjyje kilmimgas
,nusprendžiantis jog b raidė yra ne b, bet a.

Todėl jei mirti man
,niekingam grafomanui laikas..
Tai tik Parfumelinos glėbyje!

Na, va!
Ir vėl apsiverkė tamsuolio pirštų prievartaujamoji klaviatūra.
Užjausk, Antanuliukai vėjyje.
File, save.


uostinėtojas