Nutyla balsas,
ir nieko čia jau nebepadarysi,
tik oras vaikšto,
baikščiai žvilgsnio skerdžiamas.

Sustingę medžiai, gruodas praeity,
atima šilumą daktaro veidas,
pasimetęs sienose ieškai paguodos,
akimirką pamiršti esąs mylimas.