Sunkiai prabundu, vos išsiropščiu iš lovos. Bloga nuojauta persmelkia mane, kiek valandų? Jau po pietų, pamokos jau baigėsi. Pramiegojau mokyklą, mane apima nerimas. Ką pasakys mama? Koks netikęs, neatsakingas, praleisiu daug pamokų, atsiliksiu. Graužiamas sąžinės aš pasiimu drabužius ir einu į vonią praustis.

Mama žiūri į mane išsigandusi, ji kaip tik stovėjo koridoriuje ir kalbėjo telefonu apie kažką liūdno, kas privertė ją apsiašaroti. Prašau, mama, būk atsargesnė, nesvarbu, kad miegu, juk bet kada galiu pabusti ir išgirsti.

Prausiuosi lėtai, noriu kuo ilgiau užtrukti vonioje. Sunku judėti, rankos, kojos net stingsta iš nerimo. Bijau pamokslo, kuris bus man atskaitytas. Pasijuntu keistai, nes dar labiau bijau to, kad pamokslas man nebus atskaitytas.

Mama iškepė man kiaušinienę. Mes kartu sėdime prie stalo. Labai nejauku, man gėda, kad pramiegojau mokyklą, laukiu pamokslo. Šakutė mano rankose dreba. Mama tyli, ji niekada nuoširdžiai su manim nesikalba, nes žiūri į mane ne kaip į pašnekovą, o tik kaip į jai nutikusią nelaimę.
- Toni, nevalgyk taip greitai, - sako ji.
- O kas bus? - natūraliai iškyla klausimas.
- Bus sunku kvėpuoti, ar pamiršai?
Jaučiu, kaip mano rankos, kojos dar labiau sustingsta. Noriu prasmegti skradžiai žemę.

- Aš šiandien pramiegojau mokyklą, - pasiryžtu nutraukti tą žudančią pamokslo grėsmę.
Ji nepriekaištauja, tik linkteli pritariamai.
- Rytoj tikrai nueisiu laiku.
- Rytoj šeštadienis.
- Tada pirmadienį.
Mama pasuka galvą į šalį, kad nematyčiau jos veido.
- Gerai.
Labai aiškiai jaučiu, jog tai yra ne tai, ką ji nori pasakyti.

---------------

Dabar vėl yra ta diena, ir aš vėl stoviu tuščiame ligoninės koridoriuje. Bandau pasiekti lifto iškvietimo mygtuką, aišku, nepasiekiu. Ir vėl apsidairau, vėl matau didelį augalą vazone prie lango ir pažįstamą grindų plytelių raštą. Matau fotelius, staliuką ir tris žurnalus: apie mokslą, jį visą perskaičiau laukdamas, kol Volis pasikalbės su gydytoju, apie kompiuterius, apie įžymybes, šitą tegul skaito mergaitės. Suprantu, jog ir vėl svarstau, ką daryti - eiti į gydytojų kabinetą pažiūrėti, ko Volis taip užtruko, ar dar palaukti ir paskaityti žurnalą apie kompiuterius.

Palaukti! Palaukti!

Atrodo, kad aš nebeturiu valios, nebegaliu valdyti savo veiksmų, mano sprendimas nuo manęs nepriklauso. Kad ir kaip besipriešinčiau, aš vėl pasuku gydytojų kabineto link. Einu lėtai, vis pažvelgdamas atgal, ar prie lifto nepasirodys kas nors, su kuo galėčiau nuvažiuoti žemyn. Dabar jau žinau, kad nepasirodys. Sukaupęs visas valios pastangas priešinuosi savo ėjimui į priekį, bet veltui. Visas drebu iš siaubo, tačiau seselė, kurią ir vėl sutinku koridoriuje, nieko neįtardama ir vėl nusišypso man. Bandau klykti \"Gelbėkit!\". Nepavyksta. Jaučiu, kaip vėl nusišypsau seselei.

Žinau, kad koridoriuje nieko nebesutiksiu. Jau matau gydytojų kambario duris, jos ir vėl praviros. Ar aš naiviai tikėjausi, jog šįkart bus uždarytos? Jaučiu kiekvieną savo nuo manęs nepriklausomą žingsnį link durų. Bandau užsimerkti, bet neturiu valios netgi tam.

Aš vėl prie durų. Mirsiu, kaip man baisu, širdis beprotiškai daužosi. Gal man pasiseks ir nualpsiu iš baimės? Ir vėl žvelgiu pro tą siaubingą tarpą, vėl matau Volį. Ir netgi vėl pasijuntu nustebęs dėl to, koks susinervinęs jis atrodo. Ir tada mano valios pastangos nugali, aš girdžiu save klykiant ir puolu ant grindų, darau bet ką, kas yra kitaip negu aną dieną. Volis su daktaru Eriksonu išbėga lauk, prie manęs, klausia:

- Kas nutiko?! Ei, Toni, kas tau yra?

Nesuprantu, kaip Volis su gydytoju virsta mano mama ir Eriku. Jaučiu palengvėjimą, lyg per plauką būčiau išvengęs kažko labai baisaus.
- Košmarą turbūt susapnavo, ar ne, Toni? - sako mama.