Kužda pelkė, sūpuodama dvasių naktis.
Ir jos pasakos kraupiai vienodos.
Skaistina saulašarės nereges miško akis,
O gailių kvapai smelkia drėgmę į odą.

Kalas žolė iš sklidino liulančio raisto,
Verpia save į beržų keružių šakas.
Veriasi būsena - durys į kitą laiką,
Mainos akivaras, susigriebdamas
                                   viksvynų rasas.

Iki alpulio įkaitę nuo saulės žolynai,
Švelnūs kaip mintis, ramūs kaip tekanti upė.
Srūva rauda atspindy dumblinų žvaigždynų
Kužda pelkė. Ir grimzta dienos vakar nutrūkę.