Už lango šalta ir tamsu. Tuščia galva ir tuščios grafos.
Sumigę net atrodo miesto žiburiai.
Kažkas šalia priklaupia, prisiglaudžia – sielos fotografas.
Su blykste bando jis fiksuot labai giliai.

Toks keistas jausmas apima – tartum tave nuogai nurengtų
Ir veidrodį statytų priešais. Negražu.
Imu rašiklį juodą į rankas. Rašau. Tikrai jau trenktas –
Palieka baltas vėl baltu... Nėra dažų.

Pravėręs langą sauja pasemiu nakties tamsos ir šalčio.
Užpildau šratinuką – tai galbūt padės.
Aha... Tikrai... Dabar kitaip jaučiu – jis atidaro stalčių
Ir duriančio kažko pabarsto ant kėdės.

Bet taip geriau – judu, krutu ir mintys lavina pabyra,
O lapas pildos sakiniais. Ir dar kokiais!
Nereikia cigaretės nei stiprios kavos – išgirstu lyrą,
Ji groja netradiciškai – kažkaip trankiai...
........................................................................................

Jau rytas. Gal diena... Na, nesvarbu, nes pilnos grafos.
Tačiau jaučiuos ne kaip – kur dingo sielos fotografas?
Drauguži, aš skolingas tau.
Dėkoju.
Autografas.