Prašymas
Nutapyk man pavasarį lauko pačiam pakrašty,
Laimės grumstelį, akėčvirbių nesudraskytą,
Laimės salelę, kur mudu – kaip medžiai – tikri,
Į rudeninį akivarą dar neįbridę.
Kol nepritrūko laukimui šviesiausios spalvos,
Dosniai maišyk įnoringą paletę:
Grafinėm linijom ilgesį čia užkoduok,
Ten akvarelinę viltį išliek netikėtai.
Daug dar prašysiu. Prašysiu tikriausiai per daug.
Tiek neišreikš patamsėję vakariai aliejai –
Mažo lašelio nesutepto, tyro dangaus,
Kur palypėtų laukai, kai tamsa juos užlieja.
Ir ant aukščiausios, gražiausios iš mūsų kalvų
Man nutapyk baltasparnį miražų malūną.
Ten prirakinta prie laimės žvaigždynus malu.
Argi svarbu, kad šitaip nebūna?