Įpratom mes,
kad rytmečio aušros pabelstų
į ramiai besišypsančius
mūsų sapnus.
Įpratom mes,
kad vyturiai lydėtų mus
per gėlėtus laukus,
kad gili ir švelni meilė
apkabintų mūs pečius.
Įpratom mes,
kad išaušusi diena
mums laimę neštų,
kad angelas sargas
teisingu keliu mus vestų...
Įpratom mes
vis niurzgėti, bėdavoti
ir viską viską imti,
tik pamirštam mes
už visa gera
Aukščiausiam padėkoti.