Į akis įsiliejo naktis tartum pažadas –
Ne juodu dangumi, bet melsvais žiburiais.
Niekada neskubėjai sakyt – nepareis
Angelai basomis – imk mane, argi maža tau
Tos tylos, kada meldžiasi mintys suklupusios,
Ar po kambario dulkėm paslėpto „tikiu“?..
Abejonės vis duso po šydu tankiu,
Gėrė aidą vilties nebučiuotose lūpose...
Ir ištirpo naktis akyse nusinešusi  veidą –
Nepareis angelai basomis – per žemai nusileido.