Kūčios buvo,

byrėjo dangus
baltom aguonėlėm,
o aš nelyg narkomanas
pumpavausi į veną
šito džiaugsmo

štai grįžtu studentas,
išretintas didmiesčio
nelyg morkų lysvė,
į gimtąjį sodžių:
pas
motutę,
bobutę,
pas Rudį,
pas tėtį,
į klėtį, kur
įkvepiu smogo
rugpjūčio.
užmiegu ---

ir rytas Kalėdų,
kai pirmąją mintį sutrupina
vaikiškas noras
patikrint eglutę,
ir
aižėjimas širdies,
kai nei
motutės,
bobutės,
nei Rudžio,
nei tėčio,
nei klėties,
kur tartum miegotą

tik tvaikas netekties
ir krūvos anglių –

aš ir vėl šiemet
buvau blogas.