Šiąnakt krito dangus taip šlapiai ir vienodai į žemę,
Ir visus paskandino, išplukdė į kitą pasaulį,
Be keistokos baigties nieko kito daugiau nesumanė,
Nieko kito, tik plaukti, tylėti ir plaukti.

Už pasaulio ribų vis dar lijo, bet buvo geltona,
Kai atmerkė akis nesapnuojantys vakaro kūnai,
Kai spalvos paragavo, burnoj atsivėrė geluonis
Ir iš lūpų į lūpas kartojo, kad šitaip nebūna.

Kad nebūna šlapiai išplukdytų per laiko atstumą,
Juk vis tiek nors kas nors atsibustų ir žemėje liktų,
Liktų kvapas gyvybės ir akmenys, ženklinti runom,
O dabar vis dar lyja geltonai į vakaro kriptą.