Nuo tavo delno geltonas paukštis
sulesa gruodą,
akys melsvom šilagėlėm
išgeria vėsą.
Nieko neprašius paima saulė,
man atiduoda
šilumą jaukią, savo švelnumą.
Galbūt paliesiu

almant upokšniais miegančią upę
po ledo šarvu,
pumpurą beržo per medžio syvus
lūpom išskleisiu.
Lašą skaidriausią tau dovanosiu
varvekliams varvant
ir nebegrįšiu į žiemos šalį.
Kartu išeisim

Žydrom palaukėm. Debesų pūką
klosim ant tako.
Ištirpus sniegui, garuojant žemei
būsimam sodui
pasėsim sėklą ir išauginsim
tai, ko netekom...
Nuo delnų mūsų geltonas paukštis
sulesa gruodą.