Nejau manai -
Ražienomis išeisiu,
Bulviakasiu ar sodus skinant?
Kur, Viljamai, matei,
Kad džiaugtųsi žmogus
Kai ištuštėja laikais?
Ak! - ne?
Aš irgi - ne.
Tačiau gyvenimas,
Pilnas iliuzijų sėjos,
Man irgi neretai kaip įkvėpimas.
Žiūri man į akis
Ir lyg it iš Dievo žodžio:

“Apie jaunystę tavo aš mąstau
Ir apie tai, kad ji pranyks kaip rūkas“

Šekspyrai, nemanyk, jog vienas tu;
Ir aš su juo, Dievu, esu
Ir netgi ne bailys –
Antai, vaizdai miražų keičias
Ir vėl aš linksmas ir jaukus,
O tu , žiūrėdamas man į akis...
Na, apie ką gi? ką?..

“Kad naujos gėlės atsiskleis netrukus,
Kad lemta neilgai žydėti tau“

... Praėjo tas  žydėjimas
Ir štai kai kapas taip arti,
Kiek daug gražaus į sielą atneša pasaulis!
Bet vis dėlto
Šiek tiek  ataušk
Ir nemanyk, kad džiaugsmas aklina akis:

„Lai tavo grožis vaikuose atgyja,
Atremdamas Likimo kalaviją“

Tylėsiu dar ilgai,
Net po žeme turbūt
Su dūstančia krūtinėje širdim.
Išeiname su savo sodais
Žemės visumos pilni,
Įželdami kažkur beribėje erdvėj -
Ne tą Likimo kalaviją rodai.
Ir vis dėlto,
Valio, Šekspyrai!
Ne mūsų kaltė, kad gražiai atrodėm
Ir norime bent laiko nuotrupose
Dar išlikt tokie...