Marmurinė galva
raudono molio žandai
sniego mergaitė
Varveklė nutūpus ant peties
skudurine suknia
apšarmojus šerkšnais
kur smėlio dėžė po kojom
baltos suknios klostėm
ir kažkur verkia praradus
geriausią draugę mažylė
aprauda lengvą su dulksnos gaubtu
apglėbtą taškučių raudonų
strazdanotą veidelį
pamestas dirbtines akis
ir geltonų siūlų plaukai
styro lyg šluotos
raižydamos jaukų foną sniego pusnies.
Tik išplyšęs vatos gumulėlis
švilpauja vėjais
lūpos išblyškę
sako gyva
neverk mažutėle
tavo mažąją fėją
surasim paklydėlę.