Chuanai Diegai, pasaulio laimingasis,
koks tu nukaršęs nevikrus senis,
bepigu buvo netikėti tuo, ką išvydai
per savo gyvenimą grožio nematęs tokio, kuris,
sudėjus visas tavo mylėtas gražuoles indėnes,
ir tai neatstos to nuostabaus stebuklo, aplankiusio
tave tomis lemtingomis dienomis.
Chuanai Diegai,
rožės, kurias nešei glėbyje, skirtos ir tau už pastangas
keisti savo sustabarėjusį požiūrį,
tavo pirštų oda suskeldėjusi labiau
nei medžių žievė,
nei olos virš tavo lūšnos,
bet tu lietei patį Švelnumą ir, tuniką iškleidęs,
išsigandai, lyg kaktusų užkramtęs, rožių žiedlapiams pakvipus
– atvaizdo moters,
pakvietusio kelt širdį karalystei,
nustoti garbint daug dievų, o tiktai Vieną,
šventykloj tarp kalvų aidėt maldom,
garbės vainiką pint
Mergelės  Sūnui