Pasiklydusi ir pavargusi. Pamiršusi kur einu ir kodėl iš vis einu.
Šilumos, šilumos iš bet ko. Jaučiu, tuoj kelmą pakelėje apsikabinsiu. Bet argi čia aš? Toks keistas noras, troškimas. Šilumos, šilumos. Iš bet ko. Nesvarbu ar nusipelnau. Juk visi nusipelno? O gal per daug verkšlenu? Gal tai nežmogiška?

Ji galėjo rašyti tik su širdies skausmu. Kitaip nebuvo apie ką rašyti, kitaip nebuvo kam rašyti. Nebuvo nieko, kas norėtų įminti jos mįsles, nebuvo nieko, tik tuščia kėdė šalia jos. Valandos einant prieš vėją ir bandant grįžti. Bet vėjas taip traukia. Taip traukia. Kaip magnetas. Kaip pelėkautuose žibantis sūris. Juk ji šalta. Ji negirdi ir nemato. Jai nereikia šilumos, jai nieko nereikia. Tai yra įprasta. Taip manyti apie ją. Juk ji šalta. Ji „independant“. Populiarus žodis, kiek dar tokių būtų galima sugalvoti? Šimtus. Tik pavartykime žodyną. Net galvoti nereikės. Patiks skambesys ir žodis prilips. Nesvarbu ką jis reikš. Juk taip paprasta tapti žodžiu. Prisiklijuoti etiketę. Nuplėšti ją bus sunku. Kaip sunku išplėšti mintis iš galvos. Taip pat sunku, kaip perjungti rėžimą, iš nepatogaus į slegentį.

Pamažu tapti kuo trokštu. Kelmai nevilioja. Jie šalti. O taip reikia kažko... Atsipalaiduoti. Priežasties. Susitvarkyti save.

Bandymai. Bandymai. Bandymai rašyti. Suprasti, kodėl traukia. Ir ko man reikia. Pradėti kažką, kas nėra paralyžius arba suprasti.

Tiesiog užmiršti.


                                                                                            mod