Tikėt norėčiau
Tikėt norėčiau pasaka apie gyvybės vandenį
Ir burtų knygą, kaip akmenis prikelt,
Juose atšalusius ir pamirštus jausmus pažadinti -
Tėvynę, žmogų, artimą mylėt ir gerbt.
Tikėt norėčiau, kad melo debesis nugins pakilęs vėjas
Ir lietūs veidą plaus nuo primestos klastos.
Tikėt norėčiau, kad duoną valgys tas, kas grūdą sėja
Ir sąžinę, kaip vėliavą, iškelsim virš galvos.
Žodžius ir kalbą piktžolėm apleidom,
Net širdies džiaugsmą reiškiam svetimu balsu – wau!
„Žvaigždes“, „elitą“, „supermenus“ žaidžiam,
Nors žemėj šioj mums Dievo skirta būti lietuviu.
Žodis „garbė“ prarado savo prasmę,
Garbingas tas, kas turi pinigų,
Mergaitės eina per pasaulį drąsiai
Didžiuodamos savu, apnuogintu grožiu.
Tikėt norėčiau, kad vertybių skalę
Žmogus atvers ir ją naujai pažins,
Supras, kaip privalu mylėti darbą, žemę
Ir tikram džiaugsmui dar atgims.
................................................................
Žinau - liksiu nesuprastas, tarsi utopinis fantastas.
Sakys – lyg bambančių mažai!
Tiktai tiesa tokia yra, naujai nereikia jos atrasti.
Ir dar...
ji būtinai paklaus – kodėl nepažinai?