3.
Stebuklų paberi, kaip snaigių.
Žvakės glėby roželę sulipdai,
Ar paukšteliu nutūpęs priešais,
Tripsi kely, kol pasimiršta net vargai.
Ir trupiniais lipdau vėl aš pasaulį,
Sutvertą meilei, ne skausmams.
Ir raminuos – kiekvienas kraujo lašas,
Nenulaša į niekur – vis viliuos
Aušroj prabilti degančia žara,
Neberusenti dūmais, graužančiais akis.
Meldžiu gyvybės dar, įliek kalnų upe –
Aš glėbyje surinksiu net rasas.
4.
Kai pro miglas iš užu kalno sielvartas ateina,–
Tu ramini, pasisvečiuos – išeis,
Sulauksi džiaugsmo, jei tikėsi,
Viltis ir meilė neapleis.
Ir spinduliu šiltu šypsais pusnynuos,
Ateis pavasaris, tikrai ateis.
Nenusimink, sakai, per klonius žydinčius,
Kas ruošiasi ateit – tikrai ateis.
Šypsausi, kaipgi nedėkoti –
Už Tavo rytą po tamsios nakties.
Maldoj myluoju žvilgsnį tolimą, bet tikrą,
Tai Tu kartoji – atiduodu meilę – įtikėk.