Ilgai suku galvą, stengiuosi pasekti bendražygį, bet visos pastangos - vėjais. Kartą, išsidrožęs švilpynėlę, nueinu prie senvagės pasigalynėti su varnėnu. Sumanus, oi, sumanus šis paukštis. Paklauso mano melodijos, paklauso. Ir kad užtrauks, net pats išsižiojęs suklūstu. Įsitaisau žilvitynėje ir pradedu su paukščiu lenktynių. Tik staiga… Sukruta šakos. Kyšteli Vainiaus pakaušis. Nutylu. Sėdžiu krūme. Nė krust. Žiūriu, savo akimis netikiu. Draugas sliuogia pakrypusiu medžio kamienu, užsiropščia ant šakos ir tarsi liepteliu nubėga į priešais stūksantį statųjį  krantą. Matyt, nuskubėjo parduotuvėn duonos. Na, palauk, pamėginsiu ir aš, nutariu, draugui dingus už posūkio.  Išlendu iš savo karklyno ir…  Nesu toks vikrus kaip Vainius, bet užsikabaroju. Jau žengsiu žingsnį šaka. Koja sprūst. Lekiu stačia galva žemyn. Tiesiai į akmenį.  
Atsipeikėju svetimoje patalpoje. Per sieną nužybsi saulės zuikutis, o jį pagauti – jokio noro. Kur aš? Kas su manimi? Tyliai prieina mama. Patikrinusi įvairius vamzdelius, prijungtus prie mano nejudraus kūno, maloniai nusišypso. Seku juodus ratilus apie pavargusias mamos akis, bet garsiai pasiteirauti, kodėl šitaip, nepajėgiu.
Netrunka pasirodyti ir Vainius. Jo veide jaučiamas nerimas, blogai paslėptas kaltės jausmas. Pamažu pradedu susivokti, įvykius suguldyti į savo vietas. Tik viskas sustoja prieš akmenį, griausmingai didžiulį, nepastumiamą. Po to –  vien tamsi naktis.