Kaime,
Kur duona ruginė ant stalo
Pagarbiai lyg maldai padėta,
Ir kvapas grūdų, kai juos mala,
Svirne išdžiūvusios mėtos.
Prie kluono pakinktai, botagas,
Dar plūgas kruopščiai nuvalytas,
Vežimo apynaujis ratas,
Pakabintas grėblys, prie jo kitas.
Taip viskas čia įprasta, paprasta,
Kaip skiedrų senų pilkas stogas,
Tik šiandien naujai tarsi atrasta,
Vaikystės akyse sustoję.

Duona.
Jauti – gardžiausio pasaulyje kvapo
Prisipildo namai, net ir kiemas,
Neužmiršt niekados kaip ją kepa,
Juk šį darbą laimina Dievas.
Na ir kas, kad ji kartais šiurkštoka,
Rupi duona šeimynai skalsesnė,
Tėvai juk dar vaiką išmoko,
Trupinėlio, ir to, neišmesti.
Jei gyvenimo kirčius atlaikom,
Jeigu ištveriam šaltį ir skriaudą,
Tai todėl, kad kai duoną mes raikom,
Jai mintyse kalbame maldą.

Mes
Lėtai kaistam, gal kartais švelnumo,
Kaip ir duonai naminei pritrūkstam,
Jau toks būdas kaimiečio lietuvio –
Truputėlį pakylam, parūgstam.
Tik ir vėlei – gerumas garuoja,
Šiluma iš širdies išsilieja,
Duonos riekę kaimynui paduodam
Ir lyg moterį duoną bučiuojam.
Ten,  kur duona ruginė ant stalo,
Ten tikroji lietuvio Tėvynė.
Jis gyvent ir numirt tik ten gali,
Kur duonelė juoda, kasdieninė.