Traiškanotom akim, išsiblaškęs
Kėlės vasaros rytas raudonas.
Kopė saulė dangun – noko braškė,
O gal skleidėsi pievoj aguona.

Kilo garas nuo žiovulio upės
Toks truputį nesavas ir drėgnas.
Krapštė snapą ant stulpo nutūpęs
Gandras vienišas – liesas (ar lieknas?).

Bandė žiogas iščirpinti natą,
Volungė jam mėgino pritarti.
Braidė stirna po rasą be batų,
Vikšras sliuogė į aukštą papartį.

Ir visi lyg sutarę vis laukė
Kol danguj gels prisirpusi braškė –
Lipo rytas iš lovos paraudęs –
Išsiblaškęs, ach, koks išsiblaškęs...