Žiū mėnuo kaip švinas tempiąs plūdę gilyn
sumaišo šiltąsias ir šaltąsias sroves
prieblandoje pašiurpęs kūnas išmuša iš
pusiausvyros instinktus ir glaudžias
aimanom prie samanoto kamieno lesina
paukščius dar negrįžusius iš paradiso inferos**
Tik žiū timpteli mėnuo žemyn ir užkimba
žvejas laimingas turįs apnuogintą sielą
tik cinikas plaunantis purvinas žaizdotas
šventojo kojas seka priešo mintis ir
valgo nesibaigiančius trupinius
Vėl žiū nublanksta kamienas palinkęs
užkaišo plyšius bet lieka grotos ir blaškos
suj(a)udintas švinas srovėse toks sunkus
atrodo senio laukimas basomis kojomis
po amžinybės išlesintas samanas
paukščiams kupinos rieškučios pamaldumo
---
Vis dar žiū —
tympt švinas žemėn
o auksas į dangų



*žvejys
**rojaus pragaras