1.
Sustok, eilėrašti,
Nebūki traukinys,
Vienodai dunksantis į pakraštį pasaulio.
Štai ji, pirma diena-
Žiema,
Vandenis vaikšto po žvaigždyną
Ir pirmą kartą akyse
Žiba šviesa.

Kada tai?
Nežinau, bičiuli mielas.
Savim jau saulę pridengiu ir suprantu
Dabar nakties jose daugiau-
Pasaulis gūžiasi,
Ir Dievas jau netoks.
Net užmirštu,
Išėjęs į negrįžtamą kelionę
Namais gimtais
Nuplauti širdį ir rankas.

Nebūki traukinys, eilėrašti,
Sustok!

2.
Taip visuomet-
Kai kelyje
Kai sankirtose bėgių dunda ratai
„Sustok, eilėrašti“!
Mat, užmiršau kažką,
Bet kol, žmogau, yra galva
Užmiršti neturėtum.
Juolab, jog net manai,
Kad ši galva poeto.
Tegu nedidelio.
Tegu tik vietinės reikšmės,
Bet vis dėlto burnoj netuščia -
Putoja žodžiai it alus
Ir kelia girtuoklėlių triukšmą.
Ką užmiršai, sakyk!
Ar tik, kad rankos nenuplautos?
Kad širdį ėda maudulys?
Tas jausmas greitai dings.
Ramus keliauki į pasaulio kraštą,
Dėkodamas, kad veža traukinys.
Nebent pro langą
Mesk žodelį – „amen“,
Jog nemanytumei,
Kad galima sugrįžt.

3.
Tu -ką?
Išties traukinyje esu?
O mama! mama! maaaama!...
(Manau, bus daugiau)