Violetinėj skrynelėj hiacinto,
Kvapnių prisiminimų patale,
Praleidau dieną šią.
Nebus rytoj, kaip buvo vakar,
Žinojime numirštu su diena.
Nors ne Hiacintas aš
Ir ne Zefyras mane žudo.
Tikiuos, skrynelėje toje,
Pametęs kaukę, rytas bunda.
Bet, kraujo lašas gimdo vėl
Gėlės žiede pradėtąją apgaulę
Ir aromato to nesugebės
Joks šluotrėžis ištrint iš veido.