kad vėjai nepaklystų

***




nežinau nuo kada, nepajutau, bet nebeesu. nebeesu svajotoja.

muilo burbulais paleidau norus, išardžiau krištolinius raidžių nėrinius, išryškinau ženklus mėnesienoj, kad neliktų atspalvių, užuominų, abejonių.
trintuku kruopščiai perėjau paraštes, kol graži pasakos pabaiga laisva, lengva ir niekam nepriklausanti, pakilo aukštyn - ir liko švytėt iš toli, papuošus žvaigždėtą dangų, kad vėjai nepaklystų.

dabar aplink - tik skaidri tikrovė - apčiuopiama, paliečiama, visokia ir jokia, keista, nauja, dar nepažįstama. ir net nežinau, ar čia verta tikėti stebuklais. gal čia reikia išmokti gyventi kitaip - netekus naivumo, šviesos - tiesiog eiti ir pasiimti, ko trokšti - delnais, saujom?
surinkti gyvenimą, ir iškart, vos parsinešus - sudėlioti kiekvieną dieną į dėžutes - nepaliekant šanso akimirkoms susilieti, persipildyti, išnokti kaip avietėms ar nusidažyti ne ta spalva, kurios tikėjaisi, berdama miltelius į skalbimo mašiną.
turbūt čia reikia išmokti keliauti. ne ratais aplink saulę, ne aušros tiltais, ir net ne per basas mėnulio pėdas. ne per sniego ežerus, kai prakiūra vandenynai.
tik nupudruotom gatvėm žiemą ir svylančiais šaligatviais vasarą, paviršiais - lygiais ir gruoblėtais, jaučiant žemę po kojom. ir širdį, plakančią teisingu ritmu, kaip idealioj kardiogramoj.
šitoj tikrovėj nėra sapnų, nereikia nieko pamiršti. tik mokytis iš klaidų, nepervertinti džiaugsmo ir gyventi tobuloj pusiausvyroj - kai nei šalta, nei šilta. šitam pasauly galima net tikėt - ir reikia. rekomenduojama labai stipriai. vien tik savimi, nepaliekant nei sekundės atsitiktinumui.





***
teide