Ant mano išdrikusių dūmų –
Nors jų niekada nieks nevaikė –
Be gėdos ir jokio kuklumo
Mintis pasiklojo sau sraigė.

Virš kiauto, suskilusio, kiauro,
Suspindo melsva aureolė –
Lyg gralis, lyg Viešpaties taurė,
Kuri nežinia kur prapuolė.

Ragus ji iškišo kaip Apis –
Juk jam pataikavo Izidė!
Iš dūmų paveikslą nutapė,
Kad kyla su paukščiais į skrydį.

Dėl tokio chaoso supykęs
Aš vėją į dūmus paleidau,
Kad nieks nematytų ir tykiai
Pats sau sutvarkyčiau tą klaidą.

Ir guli vėl sraigė ant tako,
O dūmai virš jos tolyn plaukia –
Tegul negalvoja, nesako,
Kad buvo geriausia man draugė.