Kiek daug prikalbėjo, dievais prigrasino
Užmigus, nemiegant – vienutėn atvežę,
Jie kalė prie kryžiaus, prie kambario sienos,
Ir vaikščioti mokė kaip vaikištį mažą.

Į sielą kalbėjo akis panardinę
Į manąją aurą, į manąją širdį,
Uždėjo, surišo lyg ilgą grandinę
Metus ir vargus į žinojimą tvirtą.

Buvau aš mergaitė, kurios nebeliko,
Kai kraštą prispaudė ir degino trobas,
Kai mano broliukai kankinami klykė,
O jie tik didžiavos ir daužė, ir grobė.

Paskui raudonžvaigždis mane prisirišo
Prie lovos medinės ir kūną sulaužė
Ir laistės degtinė lig auštančio ryto,
Kai kurstė prie saklės vis gęstantį laužą.

Prie manęs gulėjo dar tėvas nušautas –
Kam savąją žemę be gailesčio gynė,
Riogsojo griuvėsiai namų nušienautų,
Raudojo kraujuota manoji Tėvynė.

Nutrūko šaknis į gimtinę įaugus,
Didžioji tėvynė jau pergalę šventė,
Neliko prie manęs nei brolio, nei draugo,
Neliko man noro šioj žemėj gyventi.

Tik kerštas laukinis man širdį užvaldė –
Kai aš ašarojau kraujuos paguldyta,
Jie savo pasauly, kaip kiaulės prie geldų,
Dalijosi turtą plėšimais įgytą.

Jie savo kaimuos ir miesteliuos laimingi
Mylėjos ir šventė vestuvinį šokį.
Ir aš pasiryžau jiems skausmą priminti –
Ir žmogų užjausti per kraują išmokyt.

Dabar čia vienutėj man dienos prabėga
Skaudžiais atminimais supintos į vieną –
Lai jie, kaip ir aš pasijunta bejėgiai,
Lai jų palaidumas užges po velėna.

Dabar aš laiminga, svajonės vėl grįžta –
Čečėnija mano, aš tau atiduodu
Gyvenimą savo, kaip degantį ryžtą,
Kaip savo brangiausią jaunystės aruodą.

Dabar jau netrukus išauš geras rytas
Ir aš jau numirus dar kartą numirsiu,
Ir viskas kas buvo per skausmą daryta
Jiems bus sugrąžinta per degantį mirksnį.