Ne antspaudas
Su Šekspyru -33
Žinau, iš kur šios mintys eina -
Ne pirmą kartą su tavim,
Ir nors vis laukiu,
Net prašau:
- Palik ramybėje
Ne sykį jau girdėtą dainą,
Tačiau tu vėl tik pats save girdi,
O man kaip ir anksčiau:
„Štai laidas, gėrio, grožio ir vilties...
Kitaip nebūtų jokio gyvo daikto
Ir šis pasaulis, blaškomas mirties,
Per šešiasdešimt metų pasibaigtų“
Tačiau, o Viljamai,
Kam piešt mane laike
Kurio – (tu pats žinai) –
Aš nesulauksiu.
O kita vertus, negi iš tiesų manai -
Ir vienas mūšių laukuose karys?
Galėčiau, žinoma, gražiai juokauti,
Bet liaukis kurstęs žygin kilt
Ir gentį tęst be meiles moteriai, kuriai
Mane taip atkakliai
Nori į glėbį
Tarytum į šiltadaržį įsprausti.
Tegu nors šešiasdešimt!
Man jie ne priežastis,
Išeinančiam save matyt bevalį -
Gesink netikusias savo mintis -
Net ir pasaulis...
Kam jis reikalingas,
Jeigu be meilės,
Jeigu it kalvėje ant priekalo nukaltas?
Aš ieškau jos,
Tačiau be nuorodų
Ir be tokių piršlybų tavo:
„Tu stebuklingas antspaudas, kurį
Paleist į darbą kuo greičiau turi.“
Ne antspaudas,
Tikrai ne antspaudas, Šekspyrai.