Naktis kvepia vasara, šienu... Ir tuokias
Naktiniai drugiai naktižiedžių žieduos.
Kažkur šalia miško lėlys garsiai juokias
Akis iškapojęs šešėlių veiduos.

Paklydę be kelio akli siluetai
Nubrauko rasas po gumbuotu klevu.
O senas apuokas nusklendžia iš lėto
Virš juodo vandens užmigdytų žuvų.

Delčia pjauna šaką nuo eglės viršūnės –
Dalina save, bet ne medį pusiau.
Išgąsdintam kaime išgąsdinti šunys
Vis loja ir loja, ir loja garsiau,

Nes girgždina svirtį, kažkas, ko nežinom –
Iš šulinio dugno ištiesęs nagus...
...................................................................

Tai – senas nuvalkiotas Hičkoko kinas
Iš serijos „Siaubas siaubingai baugus“.