Ar jums pažįstamos tos lig skausmo ilgos rugpjūčio naktys, kai pernelyg daug laiko tenka būti su savimi, kai vakaras ne ką kvailesnis už rytą, o žvaigždės šoka iš dangaus, idant nebetektų ten dar tūkstančius metų monotoniškai spingsėti?
Viena iš tų naktų, jei norite, vakaras. Maža spingsulė iš tamsos išplėšia žiedą koridoriaus ir mano veido atspindį. Kartais prie jo užsimirštu, ištirpstu ir lieka mintys.
Moteriškumas, man regis, svarbus. Visgi, esu moteris. Pasaulyje – dar daugiau moterų. Pešasi, pliekiasi, bičiuliaujasi, apkalba, paklūsta, vadovauja, – nelygu, kokia kultūra, tradicija, žmonės. Daugybė veidų: emocinių, fizinių, jausminių. Neabejotinai keletas stereotipų. Kartais įgrisusių, kvailų, kartais taiklių ar juokingų.
Apie jas daug kalbėta, dar daugiau rašyta – jų pačių, joms, su jomis. Iš atminties pasendintų „Paryžiaus splino“ puslapių Charles‘as Baudelaire‘as  kužda: „Ji myli, kaip mylima rudenį; tarsi žiemos artėjimas įdegtų naują ugnį jos širdy ir jos vergiškame švelnume nebūtų nieko, kas vargina.“
Tą vakarą prieš veidrodį klausiu savęs, kodėl būtent mes – silpnoji lytis? Palikime nuošalėje jau įsibodėjusius juokelius apie nykstančius vyrus, vis akivaizdesnį jų pažeidžiamumą, lyčių koliziją. Dabar ne apie tai. Skambinu ir savo klausimą kartoju K. Dvi galvos – geriau nei viena, dvi lytys kiek priartėja prie platoniškojo androgino.
Su žodžių srautu išpilu ir savo pirmąjį spėjimą: per amžius moters vaidmuo gerokai skyrėsi nuo vyriškojo, taigi silpnumas galėjo kilti ir iš to, kad švelnioji lytis niekada neskyrė tokio didelio dėmesio fiziniam lavinimuisi ir jėgai, kaip vyrai. Tai jų troškimas ir pareiga sumedžioti maistą, apginti namus, išplėšti iš svetimų rankų daugiau žemių. Tuo tarpu moterys maisto išsirūpindavo nepraliedamos kraujo, myliu mylias nesekdamos sužeisto gyvulio, nevilkdamos vertingiausios jo mėsos į namus, bet rinkdamos uogas, grybus. Ieškodamos pagalbos gamtoje jos pamažu ėmė pažinti ir vaistažoles ar nuodinguosius augalus, taigi įgijo savotišką pranašumą, paslaptį. Tiesa, būta ir ką kitą porinančių legendų, tarkime, apie karingąsias amazones, nusipjaudavusias ar išsidegindavusias dešiniąją krūtį tam, kad netrukdytų šaudyti iš lanko, tačiau tai – tik truputis egzotikos.  
Tuo tarpu K pastebi, kad panašus lyčių pasiskirstymas adaptavosi ir išliko ligi šiol. Galbūt ne tokia populiari medžioklė, supaprastinta žvejyba, kai už tam tikrą mokestį gali merkti meškerę į karpiais žėrintį tvenkinį ir vieną po kito traukdamas spurdančias žuvis pasijusti galiūnu ir gamtos karaliumi lig šiol masina dažną vyrą. O mes tuo tarpu vaikštome prekybos centruose, matuojamės naujus batelius, iš lentynos griebiame keletą greitmaisčio pakelių, dar vieną kitą šprotų skardinę, jei šeimos maitintojas visgi grįžtų be didingojo laimikio.
Nepaisant to, kad išsilavinimas ilgą laiką taipogi laikytas vyriškąja privilegija, nuo pat seniausių laikų žiniuonėmis ir gyduolėmis dažniausiai būta moterų. Į jas kreipdavęsi ir paprasti miestelėnai, varguoliai, ir kariai ar karaliai. Šajenų išmintis byloja, jog „Tauta nenugalėta tol, kol jos moterų širdys neparklumpa. Tuomet viskas baigta, nors ir kokie narsūs būtų jos kariai ar kokie galingi būtų jų ginklai“. Taigi, galbūt esmė tame, kad užuot siekę fizinės jėgos, mūsų propropro...senelės pasirinko išmintį?     
Čia mūsų pokalbis pasiekia ribą, kai nebegalime nekreipti dėmesio į akivaizdžius moteriškojo ir vyriškojo mąstymo skirtumus. Atnarplioti, iš kur jie kyla, ne taip paprasta. Pirmasis K šūvis – į taikinį, tačiau toli gražu ne į patį centrą. Moterų ir vyrų smegenys nuo pat pradžių vystėsi skirtingai, logiškai mąstant, per ilgą laiką tie skirtumai vis labiau ryškėjo, tapo įvairesni, įmantresni. „Bet tai nieko nepaaiškina, - sakau aš. – Vis dar nežinia, kodėl tuomet pasukome į skirtingas puses.“ Tuo metu galvoju, ar galima teigti, kad tokia didelė atskirtis egzistuoja ir kitose gyvūnų rūšyse. Nei aš, nei K nieko pritrenkiančiai panašaus į žmoniškąją situaciją nerandame. „Galbūt todėl, kad gyvūnai kliaujasi instinktais, medžioja tiek patelės, tiek patinai, nėra šeimų, motinos jauniklius augina pačios“, - svarsto K. Ir vėl amžinas „Mes, žmonės, gebame mąstyti, todėl su mumis viskas kitaip“ argumentas.
Negaliu pasigirti dideliu biologinių žinių bagažu, tačiau susimąstau, kas tai yra instinktas. Tai galima apibūdinti kaip prisitaikymą išlikti, instinktyvią reakciją į esamą situaciją. Nervai siunčia impulsą į smegenis, smegenis įsako zuikiui šuoliuoti iš visų jėgų. Net jei į padą tik bakstelėjo spyglys ar netoliese nukrito kankorėžis. Tačiau vis dėlto neįpainioję smegenų išsiversti negalime. Negalėčiau teigti, kad gyvūnai turi intelektą, tačiau visgi mąstymas, mano akimis – neatskiriamas nuo nei vienos gyvos būtybės, juolab nuo instinktų. Nei vieno mudviejų argumentai nėra pakankamai tvirti, tad kapstome toliau.
Kodėl nuo pat pradžių moteris pasirinko namų židinio globėjos pareigas, kodėl joje buvo mažiau laukinio troškimo valdyti, naikinti, turėti? Pats Fellini sakė: „Esu įsitikinęs, kad vyras nuo neatmenamų laikų per visus amžius moters veidą apdangstė visokiausiomis kaukėmis. Bet tai jo kaukės, o ne jos. Po jomis slepiasi visai kas kita, negu jis mano.“
Akivaizdu, kad pačios moterys negalėjo savęs stebėti iš šalies, susieti to, kas bendra, pastebėti, kas skiria. Mūsų vertintojais tapo vyrai. „Moteris silpna – ji nesumedžios gyvulio, ji nepavergs tautos, neapgins namų. Moteris silpna – kiekvieną mėnesį ji bent savaitei tampa pažeidžiama, kraujuoja ir trukdo pati sau. Ji patiria skausmą, emocijų kaitą. Tampa nešvari, purvina. Galbūt pirmieji vyrai moterį matė tokią?“, – kalbu tiek K, tiek pati sau.
„Moteris gimdo“, – jau kitą dieną akivaizdžią, bet pražiūrėtą tiesą sako man K. „Tuomet ji tampa pažeidžiama bemaž metams“, – atsakau aš. Juolab seniau moterys negalėjo rinktis, kada gimdyti, apmaudu, bet neretai negalėjo rinktis, net kieno vaikas tai bus. Silpna, kitokia moteris iki atsirandant kultūrai tebuvo tinkama tęsti giminei, už rūpestį ir globa ji atsimokėdavo virdama valgį, suteikdama fizinį malonumą, gimdydama vaikus, augindama juos.    
Čia žvilgsnis nukrypsta į lytinius santykius. Kadangi jau kalbame apie moters stereotipą, pagalbon galime pasitelkti ir stereotipinį vyrą. Tuomet pirmoji jo mintis, pamačius dailiosios lyties atstovę – kaip įsiversti ją į lovą, arba, sėkmės atveju, būti įverstam pačiam. Vyras geidžia moters, moteris nori būti geidžiama. Čia pažeidžiamumas tampa vilione, pažadu, moteris – laukinis gyvūnas, reikalingas tiek prijaukinimo, tiek rūpesčio. Medžiotojas vyras suintriguotas, jam įdomu, nors tai ir psichologinė medžioklė.
Netgi lytinio akto metu nuo seno buvo priimta, kad aktyvioji, veikiančioji pusė yra vyras. Tai jo tikslas yra seksas, jis yra tas, kuris imasi iniciatyvos. Iki garsiosios „Kamasutros“, parašytos tik III-IV a., vargu ar buvo galima pagalvoti apie tokią seksualinių pozų įvairovę, juolab drąsų kaitaliojimąsi vaidmenimis. Lovos reikaluose moteris vėlgi dažniausiai silpna, pasyvi, atsiduodanti.  
Kitas stipinas moters ratuose į fizinę jėgą – motinystės instinktas. Ji negali veikti beatodairiškai, turi saugoti tiek save, tiek, jam esant, vaiką. Menka paslaptis, jog neteisingai atliekami pratimai, beatodairiškas fizinės jėgos naudojimas, tarkime, kilnojant svorius, gali vesti prie nevaisingumo ar, esant nėštumui, persileidimo. Kita vertus, gamtos taipogi surėdyta taip, kad moteris negali išlavinti savo kūno taip gerai, kaip vyras – galbūt vos keliomis sekundėmis ar kilogramais, bet dažniausiai mes pralaimime. Neveltui lytys varžosi atskirose kategorijose.
O jeigu esmė užkapstyta vyriško bei moteriško mąstymo skirtumuose, prioritetų pasirinkime? Jei jau vien vyrų bei moterų mąstymo sistema (teigiama, kad moteriškoji – intuityvi, chaotiška, tuo tarpų vyrų – gerokai nuoseklesnė) gerokai skiriasi, o akis badyte bado paradoksai – nors vyrų ir moterų vidutinis IQ yra bemaž vienodas, tačiau garsiausi pasaulyje mokslininkai, filosofai, išradėjai yra vyrai – tuomet galbūt svarbus ne mūsų intelektas, o tai, kuria linkme jį panaudojame? Galbūt lemtingą tašką padeda vyriškas ego, pripažinimo, valdžios siekis? Moteris ne kvailesnė ar silpnesnė – ji kuklesnė, tyli. Vargu, kad tik juokais Buda sakė: „Nesiginčyk su autoritetais ir su moterimis. Prašyk. Būk nuolankus“. Išmintį jis atidavė į dviejų grupių – autoritetų bei moterų – rankas.
Net jei moters silpnybė – vyro išgalvota, visgi nereta geba ją pasukti sau naudinga linkme. Galvoje suskamba K tokios mėgiamos Radiohead dainos eilutės: „Women and children first“. Pirmiausia – apsaugoti tuos, kurie lengviausiai pažeidžiami. Silpniesiems – didesnė viltis išgyventi. Silpniesiems gyventi padės, jei reikės – net nugyvens už silpnuosius. O ar kas pavadintų silpnomis tokias valdoves kaip Kleopatra, karalienę Elžbietą I ar Jekateriną II?.. Ką bekalbėti apie tą daugybę moterų, kurios apdairiai valdo smakrą valiūkiškai parėmusios ant vyriško peties. Nes women and children first, women and children first, women and children... Visada būsime tos, kurias išgelbės.