Gegužės vidury orai visiškai sušilo. Išsiskleidė medžių lapai, sužaliavo žolė. Patvoriai gausiai apsipylė kiaulpienių geltoniu, kurį noriai naikino pūkuoti žąsiukai. Žana su Viktoru iš mokyklos ėjo sušilę, vienplaukiai, atsisagstę megztukus. Žana savo batukus nešėsi rankoje. Basom kojom smagiai  mynė  šiltą keliuko smėlį.
– Žana, kodėl tu tada, kai mes tau paltą ištepėm, nepasiskundei mano mamai? Juk tu tai gavai pylos nuo savo mamos?..
– Tik lepūnėliai skundžiasi, Viktorai. Visi kiti patys apsigina. – Tvojo Viktorui per galvą su batukais kartą, kitą. Viktoras užsidengė rankomis, susigūžė, o Žana kūlė jį per pečius, per nugarą, kur tik pasiekė, nepridengtą rankomis kūną. – Pats prisiprašei, tai ir atsiimk už viską. Tada sirgai, o dabar esi sveikas. Ginkis.
Iš nosies pasipylus kraujui, Žana metė į šalį batukus, Liepė Viktorui gult ant nugaros, atlošė jo galvą. Išnaršius kišenes, rado sutrintą nosinę ir prispaudė ją prie kruvinos Viktoro nosies. Berniukas nesipriešino, gulėjo žolėje, bijodamas ir pirštą pakrutinti. Neduok dieve, Žana supykusi dar nubėgs, jį palikusi, ir jis mirtinai nukraujuos, o varnos tuoj akis iškapos. Bet Žana nė nemanė jo palikti. Griovy sudrėkino savo nosinę, nušluostė Viktorui veidą ir rankas.
– Palauk, tuoj išskalausiu, uždėsiu kompresą ir nustos. Tuoj tau palengvės ir galėsim eiti. Pakentėk už savo eibes. Mažesnių už save neužkabinu. Tu ne mažesnis, tu lepūnas. Tuoj būsi švarus. Duokš ir tavo nosinę išplausiu. Kaip tau ne gėda tokią purviną nešiotis... na va ir viskas. Kelkis, eime. Manau, mes dabar atsiteisę ir toliau galim būti draugais.
– Pasakysiu tavo tėvui. Va, ateina priešais.
Žana pasekė akimis Viktoro pirštą, nagi tikrai tėvas eina. Žana nebijojo tėvo, žinojo, kad ją išklausys ir nebaus, bet ji nenorėjo niekam nieko aiškinti. Tai jos vienos problema ir ji jau išspręsta, tai kam vėl viskas iš pradžių?
Viktoras nepasiskundė. Pasisveikino, nuleidęs akis ir tiek.
Jiedu ėjo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Žana iki šiol nė su kuo nebuvo pešusis. Pati nesuvokė, kaip išdrįso pulti Viktorą. Juk galėjo gaut atgal. Ir tik dabar suvokė savo pergalę. Ne tik prieš Viktorą, bet ir prieš save. Ji išdrįso gint save! Tai puiku!
– Žana, kai užaugsiu, tave ženisiuos. – Staiga pasakė Viktoras.
– Kodėl?
– Todėl, kad tada būsiu suaugęs vyras. O suaugę vyrai visada muša žmonas. Tada aš tau atsilyginsiu už šią dieną.
– Tu neteisus. Tik neišauklėti vyrai muša žmonas. Mano tėtis niekada nemuša mamos. Bet ačiū už tavo pasiūlymą. Pasistengsiu nepamiršti, kad tu man pasipiršai.
Namuose Žanos laukė netikėta, nesapnuota naujiena iš mamos lūpų:
– Ryt, Žanute, neisi į mokyklą. Važiuosim apsipirkti. Kitą šeštadienį Reginos vestuvės.      
–Taip greit? Bet Regina kavalieriaus neturi. – Nustebo mergaitė.
–Turi. Kaipgi ženysis be kavalieriaus.
Žana ir džiaugėsi, ir liūdėjo. Džiaugėsi, nes ištekėjusi Regina išeis gyventi pas vyrą ir kambarys liks jai vienai. Ir liūdna, nes namai ištuštės, nebebus išdaigų. O gal, kaip sakė Viktoras,  net ir muš ją? Ne, Regina mokės apsiginti...
Netruko pralėkti tos kelios ruošos dienos. Tėvas paskerdė paršą, mama prikepė pyragų, pridarė dešrų. Per kilometrą gardžiai kvepėjo. Vestuvių dieną iš pat ryto Bronė atgabeno savo atžalas. Žanai labai nepatiko būti aukle. Nieko negali būti blogiau, kaip mažiams keisti šlapias kelnes ir šluostyti varvančias nosis. Per tai nieko įdomaus nematyti. Taip svajojo važiuoti kartu su vestuvininkais ir nors iš tolo pažiūrėti kaip ten ženijamasi. Iš didelių svajonių išėjo šnipštas. Visą laiką turėjo prižiūrėti Bronės mažius ir tik pro durų plyšį galėjo stebėti svečius. Gardumynų  jai nešė atskirai į kambarį, bet ir mažius reikėjo jai maitinti, tad nebuvo jokio noro mėgautis nekasdieniais valgiais. Pamažu svečių kalbos garsėjo, pasigirdo nedarnios dainos. Dar po valandžiukės triukšmas gerąjame kambaryje virto tikra erzelyne. Visi kalbėjo, šaukė ir niekas nesiklausė. Reginos vyras Žanai visai nepatiko. Tyli, baltakiuoja į visus. Velniai žino, ką galvoja. Juodas, kaip čigonas. Kaip jis galėjo Reginai patikti?.. Vardu Jonas. Bronės vyras irgi Jonas... Vandos – Antanas. Ačiū Dievui, kad nors Vanda savo vaikų neatsivežė. Ir su tais dviem snargliais neįmanoma susitvarkyti. Kitam kambary triukšmas vis stiprėjo. Pasigirdo dūžtančių indų garsas, suspigo moteris. Į kambarį, kur buvo Žana su vaikais, per aukštą slenkstį tėvas įvertė girtutėlį Reginos uošvį. Įmetė lovon, prispaudė bespurdantį ir liepė miegoti. Girtas senis priešinosi, daužėsi, keikėsi, bet ištrūkti neįstengė. Bronės vaikai, persigandę girtų dėdžių, klykte klykė. Žana nebežinojo ką daryti, kaip juos nuraminti. Ji pati labai bijojo. Atskubėjęs Reginos vyras, savo tėvą paklodėmis pririšo prie lovos. Atbėgo apsiverkusi Bronė, paskubom aprengė savo vaikus ir, jais abiem nešina,  skubiai iš bėgo namo. Triukšmadarys, nebegalėdamas pajudėti, pamažiukais nurimo ir užmigo. Knarkė taip, kad net lubos kilojosi. Kiti svečiai dar tebesedėjo prie stalo. Valgė, gėrė ir ginčijosi. Regina sedėjo kamputyje nusiverkusi. Šalia stovėjo Valdis ir pasilenkęs kažką šnibždėjo į ausį. O Regina purtė galvą ir dar labiau verkė.  Visi sako, kad ištekėti yra didžiausia laimė. Tik kodėl Regina verkia? Iš laimės? Žana prisiminė, kad ir Bronė verkė per savo vestuves. Tik ne prie visų svečių, o sode pasislėpusi. Įkaušę svečiai svyrinėjo po visus kampus ir Žana saugojosi, kad jos nepargriautų nuolat klumpantys žmogėnai. Ne, ne tokių vestuvių jinai tikėjosi. Čia ne vestuvės, o jovalynas. Tėvas irgi jau vos liežuvį beapverčia. Mamai ruoštis padėjo Vanda, bet netrukus ir ji su savuoju Antanu išėjo namo. Mat palikti vaikai rūpi... Slinko labai nerami naktis. Mama nė trupučio neprigulė pailsėti. Vis sekiojo rūkorius ir saugojo, kad tie, neatsargiai rūkydami, nepadegtų namų. Reginos uošvis, kiek numiegojęs, vėl sėdėjo prie stalo, maukė alų ir vis kartojo, kad namo nevažiuos tol, kol neišgers viso alaus. Žana ieškojo būdų, kaip greičiau išprašyti namo tuos girtus veselninkus. Susirado du didelius kanelius ir nusileido į rūsį. Baisu. Rodos tik ir tykoja kažkas nutverti šaltom, kaulėtom rankom. Drebėdama, tamsoj apčiuopė statinaitės kranelį ir lengviau atsiduso, išgirdusi alaus čiurlenimą į kanelį. Nuolat pirštu tikrino, ar tas dar nepilnas. Kai pribėgo abu pilni, ištempė į sodą ir įkišo į dilgėlių krūmą. Perštėjo rankas ir veidą, bet statinėj alaus liko nedaug. Netrukus svečiai nori nenori turės skirstytis. Deja...kol visi išsivažinėjo, atėjo ir kitos dienos pavakarys. Žana niekada netekės...jau vien dėl tokių baisių gėrynių...fui...
Kol jos su mama išsivalė namus ir vėl viską sudėliojo į vietas, praėjo dar pora dienų. Jinai niekada nepamirš, kaip mama po visų darbų, nusiplovusi rankas, su palengvėjimo atodūsiu pasakė:
– Ačiū Dievui. Pasibaigė pagaliau tas košmaras.