Patrauklūs principai
Patrauklūs principai
Suglumęs ir parimęs virš savęs paties, kvėpuojančio lėtą vakaro valsą, regi tas nežemiškas ateities, pasirinkimo galimybių figūras, ištaisai praeities kvailystei priskirtas klaidas. Išbraidai visų fontanų vandenis, kuriuose mėtosi ir tavasis sū, susirenki monetas tik tam, kad pareikštum protestą tikėjimui laime. Jauti, kaip beprotybė – tikroji tavęs netenkinančios būties sąmonė užlieja kūną. Ilsiesi.
Apsunkę vokai uždengia žmogišką sielą nepaprastu atsargumu, tokiu pat elegantiškumu ryte tikėdamos iliuzija – kitą kartą pažvelgęs žvaigždėms į veidus būsiu kartu. Tas kuklus troškimas pagimdo žmoguje kito reikiamybę. Sunku ją apčiuopti slidžiais taukuotais pirštais. Pagauni ją uosdamas patalų bei kavos ant virtuvinio staliuko aromatą. Kiekvieną kartą eidamas pėsčiomis iš darbo namo atsisuki atgal, tikėdamasis, kad kažkas persekiotų. Ir supranti, nėra nė nuo ko bėgti. Pravėrus duris žvilgsnis į pažįstamų, bet Tavo, batų porą. Tada prisimeni, kartais galima įsispirti į svetimas šliures, net ir nesavuose namuose sujaukti šeimininkų kvapo srautus tarp sienų ir jaustis absoliučiai jaukiai, jei tik ne vienas. Bet kas iš to? Blyksnis tarp visa ko, ką teko ir dar teks pažinti. Nepaprasta. O ar kartot norėsis? Prie vakarykštės dienos purvabrydžių, pastaruosius stumteldamas, nuspiri šiandieninius ir suvoki, reikia dar kartą persijoti patį save tam, kad lėkštas juokas ir nuotykio troškimas išblėstų arba tiesiog taptų bent kiek prasmingu ir kitam.
- Kita vertus, ko vienas kitam galima ieškoti, ką duoti, jei ne atvirumą, kurį įmanoma matuoti tik nuo begalybės ženklo. Linkima, tyliai meldžiama atjautos ir užtarimo iš tos aukštumos, į kurią dažnai krypsta akys sunkumo akimirką, kai kūnas pavargęs nuo dienos darbų, o mintimis sunku pakelti pačius lengviausius buities rūpesčius – ir vis slegia, vis maudžia. Pirmasis, kad ir koks egoistiškas atrodytų, dažnai net labiau pasimetęs nei antrasis.
- Net keista, kiek nedaug tereikia žmogui, kad šis imtų viltis: neatsargaus pasisveikinimo, žvilgsnio, lūpų krustelėjimo. Kažkas nepaaiškinamai painaus gimsta tada, kai abejonės imamos ignoruoti. Tada klausi savęs, iš kur atsirandąs tas neatsargumas, kada ir kaip logika buvo paniekinta, ir... Skalsu. Užmerki akis ir mąstai, kaip smulkus lemtingas šešėlis įgavo formą, tapo realybės atsvara, dangišku džiugesiu pačioje žemės bjaurastyje. Sudegtum iš gėdos prisipažinti ir pats sau pripažinti. O ar sunku atpažinti? Mėginai? Manau, taip. Ir pavyko.
- Ilgi pokalbiai apie bet ką, tačiau ir apie šį tą svarbaus – magija. Ji lemtinga neabejingųjų gyvenime. Saldesnė už tą nepakeliamą rytojų toji akimirka, kai išgirsti pasakojimą, liudijantį apie skausmingas patirtis, nusivylimus, nepriteklių jausmo ir materialumo. Argi bet kam šios išpažintys? Nesinori tikėti žodžių tuštumu, kai matai pilnas ir gyvas jaudulio akis. Dusinantis atvirumas. Frazės ir poelgiai taip lengvai nepasimiršta. Jie įamžinami, iliustruojami, po velnių, ir tampa brangiu reliktu. Atrodo, šventa, būtina saugoti. Įrašas dienų, vakarų užsifiksuoja nesuvokiamai ryškiai: skambutis, signalizuojantis apie liūdną kito būtį; vaikštynės ir lenktynės; jautrūs, nenarsūs pirštai tankiose garbanose... Sustabdyti epizodai neretai glumina. O ką tokio padariau? Vėl pusė metų tylos ir spusteli žalią ragelį. Atsiliepia maloniai išgąsdintas: „Klausau. Žinau. Žinoma. Kaip neatpažinsi...“ Ir vėl kiekvienas žodis skamba lygiai taip skaniai, kaip tasai draugystės paktas Sereikiškių parke. Atrodo, griebi ką tik įvykusią sutartį, patvirtini krauju ir čia pat čiaumodamas suryji, kad tik niekas kitas nedrįstų jos paniekinti.
- Yra dalykų, apie kurios negali drįsti pagalvot. Bijai to paties, iš kurio vėliau melsi paguodos: baugu susitepti, netyčia atryti solidarumo susitarimą. Nepastebi, kaip viskas greit gali apsiverst aukštyn kojom. Pagalvoji, gal iš tikro keičiasi pasaulis. Nebūtinai į gerą. Jis juda – dinamiškai iriasi pirmyn, o tai tampa nepakartojamu likimo teikiamu džiaugsmu arba tavo paties ironišku šaržu. Netikėtas, šmaikštus gyvenimas – įdomi, vertinga egzistencinė patirtis. Justi Tave kitokį, tą akimirką nežemišką ir subtilų. Tik po antrosios akimirkos imiesi sverti „už“ ir „prieš“ ir suvokti, kad negali būti teisingesnis už pačią lemtį. Interpretuoji kiekvieną „tu – vienintelė, kuri...“, daliji įvardytą tikimybę „ji – tu“, mėgini iš naujo atrasti „tu man - ...“ pabaigas ir vėl apsvaigsti nuo jau minėto neatsargumo. Vadini jį švelniai neatsargiu, nes nesinori (tučtuojau atmeti bet kokį kaltinimo punktą) tikėti abejingumu, šaltu ir bauginančiu.
Kutena plaukus vėjas ir tuo pačiu metu, rodos, dreskia odą nuo lūpų. Jos, suvilgytos skausmingu geiduliu, nežinia, blaivydamos ar dar labiau apkvaisdamos, jaukia tylą: „I‘ve got you under my skin“.
- Akys – durys į kažką skirtingose situacijoje. Jei iš tikro būtų taip lengva prisibelsti iki sielos branduolio per išsiplėtusius vyzdžius..? Labiausiai jaudinančios išpažintys – ne du alaus. Trys – kai paskutinysis „Stiprusis“.