Ant balto lapo nupiešiau sau naktį.
Ji nelinksma, taip pat kaip ir aš,
Bet žiburėlių ten skubu uždegti,
Net mėnuo plauks per jos juodas lankas.

Iš tos nakties žiūrės jisai į žemę
Toksai nustebęs tavo akimis.
Bandys sušildyt sielą man neramią,
Prakalbint mano širdį jis bandys.

Kai ta naktis visai išblės ir baigsis,
Ant balto lapo, nykiame fone
Paliks tarsi rugpjūčio šviesios žvaigždės
Tik tavo akys radusios mane.

Ir ranką pro juodus šilkus ištiesęs
Suklups prie kojų baltas spindulys,
O prie karštos manosios kaktą vėsią
Priglaus jau naujas rytas – ne naktis.