Pasivaikčiojimas

Veržliai mojuoja vėjas debesų rankovėm,
Jau renkas savo mantą besibaigianti diena,
Beeidami pro šalį nevilčiai į veidą nusispjovėm,
O mus apžnaibė perkarusi vakaro vėsa.

Iš po lietaus ant mėlyno asfalto sliekas tįso,
Linksmai pliuškendamasis savo gleivių patale,
Aš jam pavydžiu taip gulėt, man jau seniai įgriso
Tuo nuobodžiu maršrutu vesti pasivaikščioti tave.

Mana ranka tavojoj it veržlėrakčiu suspausta
Skausmu pražysta vos tik palydžiu kitas akim,
Bet kęsti nebedaug – jau vakaruose saulė rausta,
Tuoj baigsis kančia ir kauksiu aš žvėrim..
Night_Patient