Tik su manim tyla ir ūžaujantis vėjas
Gilioj nakty, prašnekęs tolumoj.
Žvelgiu pro langą. Ir vėl į žemę sėja.
Nurimo viskas. Tik širdy manoj
Žiemos atneštas ilgesys vėl skamba...
Toks baltas, baltas ir labai trapus.
Ir glaudžiasi. Jaučiu lyg liestų ranką
Ir galvą glostytų, nusvirusius pečius.
Tai mano mintys širdgėla dabintos,
Tai jų skambėjimas, prašnekęs tylumoj.
Ir šnabždasi jausmai per pusę padalinti
Lyg būtų jie vieni nakty šioje visoj.
Taip skamba ši tyla, tarsi gyvi sapnai.
Ir mintys lyg balsai vėl pasiekia ausis.
Visa širdim giliai įtraukia vėl jinai.
Jau keičiasi dangus, šviesa tuoj tuoj nušvis.