\"Kalnai nuo Ilkos* tolėliau pabėgę\".**
Tik vienas - kitas maumedis
Parimęs upės slėny.

Nugairintas ugningos saulės,
Atlaikęs šiaurius vėjus ,
Šakom gumbuotom liudijo

Apie rankas vergavusių gentainių,
Šlaitais jie sopkų rytmečių aušrom
Į maumedynus sunkiai vilkos.

Jėgas paskutines padėdami
Jie vertė šimtmečiais nepaliestus medžius
Ir jaukė romią, trapią taigos tylą,

Kurią lig toliai suardydavo tik vėjas
Ir iš kalnų besiveržiąs vanduo skaidrus.
Dabar statyti lentpjūves, tiest siaurukus -

Už duonos pusės kilo davinį, sriubos kaušelį
Blausiai pilką, lyg tremtinių veidai. Ir užu guolį,
Kuriame per naktį net plaukai prišąla...

Nuskynę vieną sopką, traukė link kitos,
Palikę amžinai gulėti kūdikius, vaikus,
Nepakeliamo kryžiaus nepavilkusius...      

Su sopuliais ir kūne, ir širdy į taigos glūdumą
Varu su buožėm šautuvų ir šūviais stumiami...
O priekyje - pliki kalnai nuo Ilkos bėgo

* - Sibiro upė
** - Antanas Sadeckas
\"Obels žiedų ašaros\"