Neteiskite, jau nuteisė likimas,-
Gal kažkada pati teisiau...
Tik tam atleidžia - kas parpuolęs meldžia,
Kad sutiktą pasmerkt lengviau,
Nei ašarą nušluostyt, kenčiančiam bedaliui,
Votim aptekusiam, baisiam skausme.
Ranka numesti pinigą vien gali,
Ir sprukt, akis nuleidus - nuo savęs.
Nes kitame baisu matyti savo gėdą,
Atspindinčią lyg veidrody klaidas.
Neteisiu aš - esu maža dulkelė,
O jei galėčiau - ar pasmerkčiau...a?
Jei būčiau galioje nušluoti miestą,
Kažin ar susitvardyčiau neišbandyt?
Juk mumyse sluoksniuojas gera- bloga
Ir paklydimuos vienas žingsnis pasiklyst.
Kas garantuos, kad saugos kryžius šventas,
Kad nesugundys ydos ar lemtis pikta?
Geriau jau plak ir dėk erškėčių man vainiką,
Nei mylimą kankinki mano akyse...
Tik nieks neklausia - kiekvienam sava dalia.