Neverta užanty nešiotis akmenų -
Jie sunkūs ir labai prie žemės traukia.
Jei nepavyko rast naujų draugų,
Skubėk namo, gal ten kažkas dar laukia.
Nekeik likimo žodžiais negražiais,
Juk pats buvai tu savo laimės kalvis.
Tad kam vadinti asilais, gaidžiais
Tuos, kas dažnai tave kapojo dalgiais.
Ir tavo širdį, plūstančią krauju,
Jie pajuokai išstatę, garsiai žvengė,
O kitą rytą, vėl su įkarščiu nauju,
Klastingus spąstus kelyje tau spendė.
Pamirški blogį - laimė juk arti,
Te skriaudos lieka tamsoje nakties.
Tu meilės rūbais pasipuošk širdy
Ir viltį užsimesk, kaip švarką ant peties.