Aš paklojau savo jausmus,
Kad pievoj pradžiūti galėtų,
Kad išgarinti tuos, netikrus,
O tikrieji, kad noktų iš lėto.

Juos brandina giedras dangus,
Sodai žydintys, žaliosios pievos
Ir tekėjimas upės skaidrus,
Ir pakrantėse kvepiančios ievos...

Netikėk, kad nuplauna lietus
Atminimus šiltus, tavo kvapą.
Tokio kito kaip tu – nebebus,
Net nukritę žiedai šitai sako.

Supos mūsų jausmai sūkury –
Mes ištaškėm purslais, jie pražilę.
Žydi rudenio medžiai many –
Ir šis jausmas vis dar nenutilęs.

Ko taip laukiam iš savo jausmų,
Ko taip tikimės, ką subrandinam,
Gavom viską – dabar neramu,
Jau keliu grimztam savo likiman...