Po nusvirusiom tuopom, po laikrodžio dūžiais
Tu stovėjai ilgai – kol laukimas atėjo.
Juk matei – tąkart vakaras klimpo sulūžęs
Į dalis padalintas praeiviais alėjoj.

Nusivylusių lapų gelsvom nosinaitėm
Nesėdėti suoliukai užsidengė veidus.
Ir skelbimų nudriskusių niekas neskaitė,
Nes šokėjas ir mimus teatras atleido.

Tik ruduo dar vaidino vilties melodramą
Plojant bisui vienintelės savo žiūrovės.
Pasirinkus trimatę jausmų panoramą
Vieniša po vėluojančiu laikrodžiu stovi...