Jau seniai tave miestas pagavo,
Užrakino gatves, kaip negrįžtamas,
Dar negreitai įvardinai – savo,
Dar negreit – artimi ir pažįstami.

Ir pasėlį seniai užaugino
Iš minčių ir iš vakaro mėginio,
O gatves pasiglemžė mašinos,
Tiktai tu neratuotas ir snieginas.

Tiktai tu pasiklysti nemoki
Ir šaligatviais atseki šilumą,
Nors ir sako kažkas – idiotas,
O tu pridedi dar, kad nemylimas.

Kad nelaukiamas ten, kur ragauja
Jaukią šviesą užuolaidos kraštas,
Tai pasisemi vakaro saują
Ir kramsnoji, kad sau neįkąstum.