Markstas unduo žiedu lelijas
Tarp akmeniokų upes taki,
Gurga sava laimį pavijys,
Viškai neklausą kų jam šauki.

Čia sustinka žemę ir dungus,
Smelėtas kruntas, gili versmę.
Upes lunkas da amžius išbus,
Gal ir mes atminimąs liksme.

Narėčia girdėt karklą maldų
Suklupusę Švintoses kruntuos.
Undenį glostytę sraunų
Jų šešėlias be saulas vesiuos.

Nusilinktę protevių jėgai
Nusdabotai iš tvirtų ųžalų,
Pajaustę, kaip skausmas bėgą.
Džiaugsmui paješkot sparnų einu.