tamsi tyli
kerinti aukštybė
ligi pat akiračio
akelėmis sidabro
į žemę žvelgė
Adomas susimąstęs
naktį žvarbią
mėnulį meldė
atodūsiu miglotu
Ieva prigludus
prie Adomo
nuo jos lūpų žodis
dar buvo neišsprūdęs