Nukankinęs vargetą seną raiko duoną, dalija.
O už lango dangus piešia baltą nekaltą leliją,

Įridena net dubenį gelsvą – gražus natiurmortas.
Tik ar reikia to grožio, kai trūksta kaladėje kortos,

Kada tūzą čirvinį nukirto juoda devynakė?
Po stalu renka trupinius šuo – bedalindamas sakė.

Ir dar sakė, kad duoną jo valgys tikta pateptieji,
Kad dangus tėra jūra, kurią savo šaukštu išliejo.

Nusišluostęs rankas dengė langą užuolaidom šilko,
Kai nematė kiti – paslapčiom kūną vargetos vilko,

Kasė duobę giliausią ir kryžių iš ąžuolo statė.
„Mano tėvas“ – užrašė, laku dar padailinęs medį...