Vėl ramu, vėlei sninga, vėl medžiai pražydo
Ne žiedais, ne žiedais - laukimu,
Kaip grublėtom šakom aš kantrybės pavydžiu,
Ištvermės nesiskųst likimu.

Apkabinčiau, paliesčiau, bet tai būtų apgaulė,
Nesušilti nuo mano delnų,
Tik pavasario vėjas, tik pavasario saulė
Jas pažadins iš miego, sapnų.

Pastovėsiu, te sninga, taip norėčiau atspėti,
Kokią žinią man siunčia dangus?
Kaip mintim lyg varpu variniu suskambėti,
Kad išgirstų, ko ilgis žmogus?

Krinta sniegas ant veido, ant užmigusio klevo,
Ant pušaitės, ant eglės skarų.
Ne pavasaris dar, bet kodėl man taip gera
Vien gyvent jo baltu laukimu.