Bandymas V
Ji buvo tokia atvira. Bet niekada meili ar švelni. Ji laukė, kada galės būti gera. Sau? Ne. Sau ji buvo nesvarbi. Kažkam kitam. Pasikeitimai prasidėjo labai palengva. Nes ji nusprendė, būsiu gera. Niekam. Jos nagai sužibo, plaukai taip pat. Bet ji nebuvo švelni. Ji troško būti tokia. Bet, na, kaip čia dabar būsi meili. Bet ji pradėjo ruoštis, būti graži. Mylima. Pradėjo ruoštis ir neigti. Kad jai reikia šilumos.
Ši žiema buvo šalta. Visaip. Lauke, viduje, jos lauke ir jos viduje. Jos laike, žiema buvo šalta. Žiema, kaip tobulas makiažo pagrindas. Padengia visus nelygumus, užglaisto, aštrius paviršius. Ledas – gražu. Spindi kaip stiklas. Po kiek laiko, sniegas tampa purvu. Šlykščia mase, kaip nubėgęs tušas. Stebuklas dingta. Lieka tikras veidas. Pabrežiantis savo sielos purvą. Kiekvieną raukšlę.
Ji buvo jauna. Jos troškimai buvo jauni. Ji nebuvo nei gudri, nei smagi. Galvoje sukosi tik tos pačios mintys. Nesuprasti juodos ar baltos. Ji nekentė pilkos. Tai vidutinybė? Ji troško būti pačiu pačiausiu viduriuku. Sakyčiau aukso? Bet kaip čia taip. Jei auksas būtų vidutinybė, tai kiekvienas minimumą uždirbantis kiemsargis būtų apsikarstęs aukso grandinėmis. Bet argi taip nėra? Juk platina, dabar atėjo į madą.
Ar galėtumėte pažiūrėti man į akis, jei aš būčiau arti?
O kas, jei mano akių obuoliai geltoni?