Kaip gervė pakylu
virš drumzlinos pelkės
ir spinduliais surenku
visus rasos krisliukus.
Basomis parbėgu
į sielos ramybę.
Įsirėmus į šulinio
rentinį, stebiu
plaukiančius dūmus –
ne ugnies, ne rūko –
neišsakytos baimės,
giliai užslėptos.
- - - - - - - - - - - -
Kaip gervė pakylu
virš drumzlinos pelkės –
įsileidžiu meilę
lyg našlaitę, paklydusią
ieškojimo posūkiuos.