Kas buvo užvakar, gal vakar, bet nebe rytoj
Tas buvo kažkada- gal užvakar:
Pavasario žolės linksmi dygimai,
Apšviesti vasarėjančios jau šilumos,
Ir dešimt pirštų,
Kuriuose saugojau šventai likimą,
Tikėdama- manęs nenukamuos.
Tas buvo kažkada- gal užvakar,
Kai šypseną nuplukdė valtys
Į paraku pakvipusias dausas.
Atsibudau- nemirštu.
Bet kas, jei ne likimas, kaltas,
Kad išdraikė jau ruduo ilgas kasas...
Tas buvo kažkada- gal užvakar:
Tik išdygus po speigų žolė kažko nubluko
Ir vasaros saulutė ne tokia šilta...
Tie dešimt pirštų
Jau nevalingai ieško apdulkėjusio kryžiuko:
Ne, ne likimas. Aš pati kalta...