Neskristi svetur
Žmonės vėl rinkosi tartis ką daryti. Miestelyje tam tikslui buvo skirta speciali aikštė. Nors lijo lietus, tačiau visi skubėjo į susirinkimą. Visai nebuvo ko laukti. Svarbu aptarti kelionės terminus ir dar šį bei tą nuspręsti.
Kai visi susirinko, miestelio prefektas prašneko:
-Mūsų laukia trys šimtai šešioliktas skrydis. Draugai šiauriečiai jau nekantrauja, kuomet užleisime jiems vietą. Ar sutinkate ryt skristi tiesiai į pietus?
Prieštaraujančių nebuvo. Kiekvienas rudeninę kelionę suprato kaip tradiciją, kuriai nusižengti nėra jokios prasmės. Kam šalti čia visą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai galima likusį laiką praleisti ten, kur šilta, kur nekamuoja dargana. Be to, ten laukia namai, iš kurių tuoj išsikraustys tolimi pietiečiai, pasitraukę atgal į pietų pusrutulio pavasario atgaivintus kraštus. Šiauriečiai norėjo apsigyventi čia, kol sulauks savojo pavasario. Be to, jie prižiūrės paliktus be priežiūros namus.
Prefektas po balsavimų tradiciškai pratęsė:
-Vėl siūlau skristi dviem reisais. Netrukus suremontuos anakąrt sugedusį dirižablį. Pirmieji keliaus labiausiai nusipelnę gyventojai. Jau minėjau, kad pirmąjį reisą pelnys tie, kurie vasarą puikiai dirbo – sukaupė geriausias atsargas žiemotojams, griežtai laikėsi visuotino įstatymo ir sukūrė nors po vieną vertingą kūrinį. Labiausiai skubaus skrydžio nusipelnė Krendozų šeima, miestelyje pastatę puikų laboratorijos pastatą. Ervenčiai savo stiklo liejykloje išliejo puikias kolbas, retortas ir kitus stiklo gaminius. Ponas Rohanas išrado racionalesnį patalpų apšildymo būdą, kuris gelbės šiauriečius nuo žiemos negandų. Lotorn parašė puikią poemą, kurią, pamenat, skaitė per Vidurvasario šventę. Manau, kad jos nuopelnai kultūros srityje iš tiesų yra ženklūs...
Kai prefektas išvardino pirmuosius, nusipelniusius pirmojo skrydžio, atsidusęs pridūrė:
- O dabar skelbiu Paskutinės Dienos šventės pradžią...
Toji diena, ko gero, buvo pati atšiauriausia šį rudenį. Bet visai niekur nenorėjau skristi. Dabartinė depresija mane tiesiog varė iš proto ir kilo tik paprasčiausias noras nuo visų atsiskirti. Nors pelniau pirmąjį reisą už muzikinius kūrinius bei pastatytą per upelį lieptą, tačiau visai nenorėjau kur nors trenktis, net jei ir lauktų manes erdviausias rojus. Savaime suprantama, kad neapsisprendžiau ar švęsti su kitais, ar likti troboje. Sėdėjau namuose, kai už lietaus lašų sudrėkinto šalto lango aidėjo Loriolių skambinamas naujausias mano kūrinys “Tie keliai”. Suprantu, kad esu užkietėjęs vienišius ir noriu ramumos, bet jos mūsų miestelyje dažniausiai trūkdavo. Tikriausiai man reikėjo dar pavasarį pasistatyti kokį nors vienkiemį ir likusį gyvenimą pragyventi tikrą vienuolišką gyvenimą.
Kodėl man šitaip nepasisekė? Nesėkmės prasidėjo dar praėjusių metų vasaros pradžioje. Turėjau mylimą žmogų, kuris iš gyvenimo pasitraukė užgriūtas lūžusio medžio. Net mūsų gydytojo Armostelio pastangos nuėjo perniek. Heodera išėjo ten, iš kur niekados negrįžtama. Nuo to laiko mano liūdesiui nebėra galo. Labai pamėgau gerti prandariką. Šis spirituotas gėrimas nors šiek tiek apmalšindavo juodus minčių sūkurius ir pats po to imdavausi kokio nors darbo. Šiukštu, bet aš dar nevirtau beviltišku alkoholiku. Produktyvi buvo paskutinė mano vasara. Pagrindinė mano veikla – dainų rašymas, laisvas grojimas ir staliaus darbai. Turėjau savo dirbtuvėles, kurias šiandien tvarkingai sutvarkęs palikau šiauriečiams. Gal kas nors iš jų pasinaudos jomis, sumanęs ką nors sau susimeistrauti. Žinojau, kad tie šiaurėnai ne kažin kiek tesistengia ką nors daryti tiek savo, tiek mūsų bendruomenės labui. Jų tikslas, maniau, tik ramiai be ypatingo pasiaukojimo pratemti visą skirtą laiką – nuo mūsų išskridimo iki sugrįžtuvių. Vienintelis kažko vertas daiktas, kurį jie išrado – naminės varymo aparatas. Taip pat kažkas iš jų sukūrė migdomąsias piliules, kurių sudėtį ir gaminimo technologiją vienoje knygoje išdėstė kažkoks Playverderis...
Bet nepaisant to, kad pats skeptiškai žiūrėjau į šiaurėnų gebėjimus ką nors vertinga nuveikti, dabar dėjau visas pastangas niekur neskristi. Jūs paklausite kur gi ruošiuosi apsigyventi? Aplink dar yra nemažai miškų, kur tarp medžių susiręsiu kokią nors neįmantrią žeminę. Na ir maisto turėtų pakakti. Miškas – ištisa gyvo valgio saugykla. Turėjau pasigaminęs lanką bei strėlių, kurie palengvintų mano apsirūpinimą maistu. Turiu savo gamybos žiebtuvėlius ugniai užkurti. Jei žiemą iš tiesų būtų itin šalta, turėjau žvėrių kailių, kuriais apsidengčiau pusnuogį savo kūną. Ilgais vakarais užsikūręs laužą kurčiau naujas dainas, o stalių dirbtuvėlėje gaminčiau naujus bendruomenei reikalingus daiktus.
Mano planai buvo iš anksto apgalvoti. Tos mintys pasilikti čia ir niekur nevykti mano galvoje užgimė prieš geras dvi savaites, kai naktimis spustelėjo pirmosios šalnos, besilankant prie žuvusiosios Heoderos kapo. Apie savo sumanymą niekam taip ir neišdrįsau pasakyti. Nekilo drąsa ištarti tiesos, nes pamaniau, kad visi labai supyktų už tradicijų laužymą. Kiti gal ir nepyktų už tai, bet manes labai pasigestų, kai visi būtų pietų šalyje, nes trūktų naujų dainų, staliaus paslaugų ir sugėrovo prie stiklo pietietiškojo amorgečio. Todėl prieš išvykstant vėlei ėmiau abejoti savo sumanymais. Tad ką gi man daryti?
Šventės kulminacija – senuko Azormo surengtas fejerverkų šou. Poškantys, dūmijantys ir švysčiojantys sprogmenys, pagaminti iš vietinio lapuočio medžio sakų, buvo didelė pramoga ir vaikams, ir suaugusiesiems. Aš irgi išlindau pasigrožėti būsimu reginiu. Lauke manes niekas neužkalbino. Vieni kaimynai buvo jau girstelėję, tuštindami paskutines tiršto prandariko atsargas, žinodami, kad šiauriečiai jo visai nemėgsta, o geria nendrių ir kažkokių dygių augalų mišinio degtinę. Nuo šio gėrimo man kartą buvo susukę vidurius.
Prieš fejerverkus slankiojau tamsiomis miestelio pakampėmis, laukdamas kuomet baigsis tie ilgoki senioko pasirengimai ir ilgos, teatrališkos šiojo kalbos. Jo genialus sumanymas labai patiko, tačiau tos kalbos tikrai man nekėlė jokio pasigerėjimo. Jos nebuvo nei poetiškos, nei dainingos. Todėl suskubau ieškoti dar užsilikusio bokalo prondariko.
-Kas naujesnio? – kreipėsi į mane vyriausiasis Krendozas, tas pats, kuris šią vasarą surentė laboratoriją.
-Atėjau įkalti stiklo ir senio sprogimų pažiūrėti.
-Kodėl toks nusiminęs? – pasidomėjo jis, - Ir vakar, ir užvakar tave mačiau... Tarytum būtumei nesavas. Gal kokią varlę prarijai? Ar dar vis sielojies dėl prarastos meilės?
Visai nepatiko toks pašiepiantis šio statybininko tonas, o juolab žodžiai, todėl santūriai atsakiau:
-Priežasčių daug, bet dabar norėčiau stiklo šito birzgalo, kurį laikai ir savo rankose.
-Lįsk pas smuklininką. Ten jis dalija paskutines dozes. Paskubėk, nes tuoj gali ir nebelikti. Šiaurėnams tokių mūsų atsargų, žinai, visiškai nereikia...
Kol dar neprasidėjo sprogdinimai, suskubau tiesiai į vadinamą smuklę, nors mūsų miestelyje niekada niekas neprekiavo. Visur vyravo natūriniai mainai, o tai nė vienas nevadinome kokia nors prekyba. Žinojome, kad tik kai kurios šiauriečių gentys išrado ne itin gerą reputaciją pelniusią piniginę prekybą. Kažkada ir mūsiškiai ją žinojo, bet priėmus naują Įstatymą nesunkiai jos atsisakėme...
Gėrimo dar ten radau. Liko gal puse statinės. Prisėdau prie staliuko priešais langą, kad galėčiau pamatyti kas vyksta anapus, lauke. Laisvų vietų nebuvo daug, todėl kompanjonais pasirinkau piemenį Plinvaitą ir visų gerbiamą mechaniką Deoderą. Jiems, mauktelėjęs skystimo sau į gerklę, prasitariau, kad ruošiuosi čia žiemoti. Jie jau buvo gerokai apgirtę, tačiau iš karto sukluso.
-Kodėl?
-Kam? Ar tau protelis pasimaišė?
Truputėlį atvėriau tiesą:
-Nusprendžiau paeksperimentuoti. Pasižiūrėsiu kaip gyvena šiaurėnai. Ar kas nors iš mūsų yra šitai daręs?
-Ne, - suvapėjo piemuo.
-Negirdėjau, - ištęsė Deoderas.
Abiejų veidai ištįso, ateodė labai nustebinti. Matyt, neklysiu sakydamas, kad manoji naujiena greit pasklis po visą gyvenvietę, sprogs kaip tie Azormo fejerverkai. Tik pasekmės buvo nežinomos. Net ir girstelėjęs susimąsčiau apie tai ką pasakys prefektas, tačiau pomažėl auganti drąsa varė baimę į kampą. Gal jau paveikė stiprusis gėrimas?
-Ir tu žadi šalti čia visą žiemą? - ėmė gasdinti Plinvaitas, - Tu paprasčiausiai neištversi.
-Jei sumanei čion pasilikti, galėjai susimeistrauti kokį nors skraidantį aparatą, kuriuo blogiausiu atveju galėtum pasitraukti į pietus.
-Ne, Deoderai. – nesutikau.
-Kodėl?
-Todėl, kad ruošiuosi čia ilgam užsibūti. Pamatysit, kad pavasarį čia netoli miestelio rasit kylantį dar vieną namą. Tik tas namas bus vienkiemis. Jį statysiu miške. Kai išskrisite miške numatau susiręsti paprastą laikiną žeminę.
-Jau įdomiau. – susidomėjo Plinvaitas, - tik kuo žadi misti?
Aš neskubėdamas išdėsčiau visą sumanytą planą. Pašnekovai netgi pamiršo išgerti savo gėrimus – taip susidomėję klausėsi mano sumanymo. Jiems net nebūtų kilusi panaši mintis daryti taip, kaip pats buvau sugalvojęs. Supratau, kad nors ir įdomu jiems visiems manes klausytis, tačiau be abejonių to niekam, net sau patiems, nerekomenduotų to daryti. Jie visi buvo linkę laikytis amžinų tradicijų, apsiribojant tik kai kuriomis racionalizacijomis, kurios daugiausiai buvo skirtos tiems paslaptingiems šiauriečiams, kurių niekas iš gyvųjų taip ir nematė. Vien mintis apie juos man atrodė kažkokia nereali, kaip ir Deoderui mano sumanytas pasilikimas čia...
Mūsų pokalbis nutrūko ties pirmu fejerverko pokštelėjimu ir tuokart išėjome laukan.
Rytas buvo sunkus kaip ir mano galva po vakarykščios šventės. Jau rinkosi grupelė pirmų keleivių prie suremontuoto dirižablio. Mašinistas Glorontas dar apžiūrinėjo koregacinius variklius ir dujų balionus kamerų orui šildyti. Tuo tarpu aš galutinai apsisprendžiau neskristi. Toks galutinis apsisprendimas kilo tik paryčiais. Nežinau kodėl taip sugalvojau, bet netrukus užsidegiau jo vykdymu, jei ne viena esminė sulkmena. Kai žvalgiausi prie manes prisiartino miestelio prefektas. Jis be užuolankį paklausė:
-Noelai, ar tu tikrai žadi pasilikti žiemoti?
Buvau priblokštas. Mėginau kažką ištarti, bet pavyko ne kažin kas.
-Jums jau apie tai pasakė piemuo ir mechanikas?
-Ne. Šią žinią išgirdau iš ponios Glorend. Tikrai nepavydžiu tau. Drąsus sumanymas, bet manau, kad ne itin apgalvotas ir protingas. Tu paprasčiausiai neištversi tų sunkių ir nepakeliamų žiemiškų sąlygų. Net ir notėdamas tu tikriausiai nesusišnekėsi su šiauriečiais, nes, matyt jų kalba yra kitokia.
-Aš gyvensiu atskirai ir jų pagalbos nežadu prašyti, kad ir kaip sunku būtų.
-Negerai, kad laužai įsisenėjusias ir protingas mūsų tradicijas, - tokių žodžių bijojau labiausiai.
-Argi griaunu mūsų bendruomenės gyvenimą? Gal bijote, kad ir kiti čia ims ir pasiliks? Gal, pone prefekte, bijote, kad suvalgysiu visas šiaurėnams paliktas atsargas, užimsiu kažkam skirtas patalpas? Aš netrukdysiu jųjų bendruomenės gyvenimo ir tvarkos. – nusprendžiau ne pasyviai gintis, o pulti argumentais ir klausimais.
Bet prefektas ir po to neliko patenkintas. Jis griežtai tarė:
-Nelinkiu tau nieko blogo, tačiau tačiau nemanau, kad išliksi gyvas netgi po nedidelių žiemos šalčių. Tu kreipsies dievų pagalbos, tačiau jau niekas tau negalės padėti. Tu, suprask, būsi pasmerktas žūčiai. Ar dabar supranti?
Linktelėjau galvą, leisdamas prefektui įsisąmoninti tai, kad tos pastabos jau nieko nenulems, kad šią dieną galutinai, jau nebesiblaškydamas, pasirinkau savo lemtį ir šioje kelionėje jau apsieis be manęs. Paskui pasakiau:
-Ar esate matęs nors vieną šiaurėną?
Prefektas iš karto rado kuo apsiginti nuo netikėtai mestelto užtaiso:
-Jie čia nepalieka netgi savo tautiečių lavonų. Jiems nebuvo reikalingos netgi specialiai įrengtos kapinaitės.
-Argi tai nereiškia, kad yra kažkaip ne taip? – jau pakankamai įsidrąsinęs variau toliau, - Gal, prefekte, norite pasakyti, kad tie paslaptingi padarai yra nemirtingi arba suėda savo žuvusius, arba mirusius tautiečius?
-Aš nežinau, Noelai, - išspaudė vyriausiasis, - bet jie gyvena. Net mūsų prosenelių legendos tai patvirtina.
-Legendos? – šyptelėjau.
-O ko gi daugiau tikiesi? Mes juk visados išvykstame anksčiau, kad atvykėliai iš šiaurės turėtų kur apsigyventi žiemą, o sugrįžtame tuomet, kai jie seniai apleidžia miestelį. Matote, jie pasielgia irgi protingai. Ir taip yra visur, visuose miesteliuose ir netgi miestuose. Tokia tvarka, manyčiau, idealiausia.
Tačiau aš jam nedaviau ramybės:
-Bet kodėl jie vasaros sezonu net nebando bendrauti su mūsų paderme, o mes - su jais?
-Tai paprasčiausiai nepriimtina. Tai jau ilgaamžė tradicija. Juk kažkas tokią tvarką nustatė, kad visiems būtų gerai. Jei būtų kitaip, man regis, įsivyrautų disharmonija. Argi ne taip?
-Prefekte, nenoriu su jumis ginčytis, todėl, kad pats daug ko nežinau. Todėl čia pasilieku, kad klausimų be atsakymų liktų kuo mažiau. Be to, tokį kelią pasirinkau dar ir dėl to, kad šioje žemėje lieka ir mano sužadėtinė.
-Turi omenyje Heoderą?
-Žinoma, juk daugiau nieko nebeturiu. Ko gero, man lemta būti atsiskyrėliu, na tokiu, kuris visada gyvena vienas. Tokio pasirinkimo noriu. Tuo keliu ir eisiu.
Prefektas nebeatsakė. Tik nusigręžė.
Aš pasilikau. Neišsigandau, kad visi, prefekto raginami, galėjo pasmerkti tokį mano keistą poelgį. Vietoj įtarių žvilgsnių ir pagiežingų replikų susilaukiau nemažai moralinės paramos ir materialinės paskatos. Ikslifų šeimynėlė atidavė savo šiltus audinius, o Kodleiras – indus.
Akimis palydėjau paskutinius išvykstančiuosius. Paskutinis dirižablis netrukus išnyko iš akių. Dar liko prefektas, kuris, pasiėmęs kažkokius popierius, išskrido savo modernia skraidykle, kurią sumeistravo mechanikas.
Vienas. Ta mintis mane ir ramino, ir jaudino. Nuo šios akimirkos turėjau savo galva spręsti ką daryti. Jei gyvendamas bendruomenėje dažnaiausiai junti didesnę ar mažesnę aplinkinių paramą bei dėmesį, tai dabar vienintelę pagalbą galėjau gauti tik iš paties saves. Visų pirma, netoli gyvenvietės pradėjau kasti suplanuotą žeminę. Darbą baigiau vos po poros dienų. Liko tik įsirengti būsto vidų. Sumūrijau molinę krosnį su metaliniu kaminu, o kitomis dienomis savo dirbtuvėlėse susimeistravau stalą, gultą ir kėdę. Iš pradžių mitau grybais ir rudeninėmis uogomis. Kadangi vėliau laisvo laiko atsirado kur kas daugiau negu tikėjausi, pasirinkau paskutines dar augančias žoleles vaistams ir arbatai. Netrukus galėjau ramiai laukti atvykstančiųjų šiauriečių. Tas laukimas man kažkodėl prailgo. Prabėgo savaitė ir kita jau įpusėjo. Stengiausi nieko nepraleisti. Turėdamas daugybę laiko sukonstravau specialų lenktą vamzdelį panaudodamas kelias veidrodžių šukes ir tuščiavidurius vieno krūmokšnio stiebus. Tą įtaisą iškišau iš savo žeminės į paviršių. Šiuo išradimu buvau labai patenkintas, nes stebėti aplinką buvo patogu, nereikėjo kaskart vis lįsti iš būsto laukan, tam, kad pamatyčiau kas vyksta miestelyje.
Tačiau netgi ir šitokį patogumą susikonstravęs šiauriečių dar vis nemačiau. Ėmiau galvoti, kad jie yra tik mitas, kad visas atsargas, kurias paliekame po savo išvykimo, sunaudoja kažkuri kita padermė. Tačiau kartą šitaip pesimizuojant išgirdau keistus garsus. Tai buvo bildesys, primenantis lekiančios kanopinių gyvūnų kaimenės keliamą triukšmą. Iš pradžių pamaniau, kad mišku bėga kažkieno pabaidyti gridvikai, kurių šešios kanopos sukelia ne tik triukšmą, bet ir didžiulius dulkių debesis, žinoma, jeigu šie bėga, o žemė yra perdžiūvusi. Bet netrukus įsitikinau, jog tai ne gridvikai. Į miestelį, kurį regėjau pro neplačią proskyną, įjojo keisti ir niekur neregėti gyviai, nešantys visai ne į žmones panašius padarus. Jie atrodė ne kaip gyvos būtybės, o kažkokie mechanikos tvariniai. Tuo metu ryškiai švietė saulė, kurios atšvaitai žaidė ant metalinių tų jojančių padarų dalių. Kiekvienas toks sutvėrimas, pastebėjau, turėjo po dvi poras rankų, buvo šiek tiek susikūprinę. Kojos laikė stambų ir aukštą metalu spindintį kūną. Tik galva išdavė, jog būtybės yra gyvos: veido oda buvo kaip ir mano. Plaukai, kuriuos augino tie atvykėliai, kiekvienam krito nuo pečių ir atrodė visiškai juodi. Iš tolo man buvo sunku įžiūrėti jų fizionomijų detales, tačiau pirmas įspūdis buvo ganėtinai nesmagus. Reginys mane paskatino suprasti, kad ateiviai yra ne mūsiškos padermės ir, matyt, prefektas buvo teisus, teigdamas, jog vargu bau kažin ar sutarčiau su jais, jeigu akis į akį susidurčiau...
Gyvūnai, ant kurių atjojo apie trisdešimt naujakurių, (ir jie patys) atrodė paslaptingesni nei maniau iš pradžių. Todėl pirmą jų atvykimo dieną netgi nedrįsau lysti iš savosios žeminės lauk Šiaurėnai buvo grubūs. Puikiai girdėjau netgi savo žeminės viduje skleidžiamus garsus, primenančius mūsiškus keiksmus. Pro vamzdelį mačiau, kad vienas iš tų keturrankių padarų vos tik nulipęs nuo gyvulio suskubo prie būdelės, kur mes laikėm naminės varymo aparatą. Kiti raiteliai nurisnojo prie vadinamosios smuklės. Suprantu, gal jie po ilgos ir varginančios kelionės pavargo, todėl ir ieškojo maisto. Bet kam, visiškai nesuvokiau, iš karto griebtis degtinės. Šis pirmas įspūdis tiesiog piršo mintį, kad atėjūnai yra didžiausi alkoholikai...
Iš žeminės išlindau tik naktį. Šiauriečiai pirmą svečiavimosi miestelyje dieną prisivaišino ir prisilinksmino iki soties. Išgirdau ir jų dainas bei muzika, kuri atrodė labai keista, nes vyravo vien mušamieji instrumentai ir kažkokios birbynės, o dainų tekstus sudarė vos keli skiemenys. Iš pradžių tokie kūriniai man netgi patiko, tačiau vėliau man jie greitai įkyrėjo. Netgi ritmas pasirodė esantis panašus į kuliamosios mašinos gausmą. Apsidžiaugiau, kai pusiaunaktį tas triukšmas galų gale nurimo ir pats galėjau ramiai eiti apsižvalgyti.
Prislinkau arčiau miestelio. Kadangi mes šią vasarą buvome sukūrę šiokį tokį lauko apšvietimą, kurį greitai perprato atvykėliai, atidžiau galėjau apžiūrinėti tuos keistus nešulinius gyvulius, kurie buvo gauruoti, o galvose styrojo ne mažiau įspūdingi išsišakojantys ragai. Tie padarai buvo pririšti prie medžių. Jiems matyt keturrankių moterys atnešė kažko ėsti, todėl jie ramūs sau rupšnojo mūsiškių sukauptą šieną. Nors tos tariamos linksmybės ir liovėsi, tačiau keturrankiai dar ne visi ruošėsi miegoti. Dar keli individai slampinėjo tai šen, tai ten tarsi neturėtų jokio užsiėmimo. Tik po kelių dienų supratau, kad dauguma matyt niekad nemiega arba ilsisi labai retai arba trumpai. Nemiegantys šiaurėnai, pastebėjau, labai mėgsta kalbėtis. Pavienės šnekos, kurios priminė kapotas mūsų protėvių raudas buvo man visiškai nesuprantamos. Kartkartėmis pagalvodavau, kad jie vis dar ginčijasi ir keikiasi, bet paskui suvokiau, kad tai normalu, jų toks būdas, jie taip ir nemoka tarpusavyje bendrauti.
Naktinis apšvietimas, prisiartinus prie miestelio, mane skatino atidžiau stebėti šiauriečių išorę. Ir mėnulių, ir lempų šviesoje mačiau, kad naujieji šeimininkai skirtingai negu mes neturi jokių apdarų. Jų metalinis kūnas tikriausiai buvo nejautrus šalčiui ir drėgmei. Turbūt atėjūnai buvo beveik dirbtinės kilmės. Taip galvoti paskatino vien mintis, kad ligi šiolei nemačiau jokio metalinio gyvūno, kuris būtų gyvas. Tiesa, iš pradžių galvojau, jog tie šiaurėnai vilki metalinius drabužius (kažką panašaus į vėžlio kiautus) tačiau kita mintis greitai nurungė šitokį skubotą spėjimą. Tai nebuvo drabužiai, nes niekur nemačiau jokių sagų, raištelių arba varžtų. Jie stambius ateivių kūnus supo glaudžiai ir be jokių specialių sujungimų. Tiesa, jų krūtinėse, mačiau, buvo kažkas panašaus į langelius arba stalčius. Pats pastebėjau, kaip vienas toks keistas individas viena galūne, kurią mes suprastume kaip ranką, pakrapštęs savo krūtinėje vieną tokį stačiakampį, netrukus iš ten ištraukė kažkokius spalvingus siūlus. Viduje pro plyšį kažkas švietė, todėl netgi pakraupau išvydęs atviroje ertmėje panašų daiktą į širdį. Nebegalėdamas ištverti šitokio nemalonaus reginio, nusigręžiau ir suskubau namo. Įspūdžių šiai dienai man tikrai pakako. Norėjau nusiraminti ir gerai išsimiegoti.
Kitą dieną atsikėliau vėliau nei buvo įprasta ir pastebėjau svarbų dalyką. Pažvelgęs pro vamzdelį gyvenvietėje nebemačiau nė vieno nešulinio gyvulio ir jų pačių. Lauke buvo keistai ramu. Ištyrinėjęs aplinką po kurio laiko nusiraminau. Vėl įsidrąsinau ir išlipau laukan. Slapstydamasis už medžių bei krūmokšnių prišliaužiau pirmą trobesį, kuriame kažkada gyveno mūsų vyriausiasis. Atsistojęs ir priglaudęs prie sienos ausį ničnieko neišgirdau. Anapus sienų jokio garso, jokio krebždesio. Apėjęs namą suradau įėjimą vidun, patraukiau durų rankeną.
Su savimi turėjau savo menką ginklą - ietį. Maniau, kad ir toks daiktas padės bent trumpam nukreipti ateivių dėmesį, jei pastarieji pultų.
Bet viduje buvo tuščia. Prefektoriaus būste beveik nė ženklo, jog keistieji ateiviai iš šiaurės žadėtų tuoj pat sugrįžti. Name aptikau tik keistą smulkų pailgą daiktą, kuris, matyt buvo pagamintas iš spalvoto stiklo ir vario, primenantį didelį varžtą. Patalpoje tvyrojo keistas dar nė karto neužuostas kvapas, nuo kurio man ėmė svaigti galva. Todėl suskubau sprukti laukan, kol nepasidarė dar blogiau. Tačiau nesuspėjau. Vos išbėgęs suklupau ir apsivėmiau. Galvoje sukosi, akyse raibo, o mintyse tik vienas motyvas – kas čia buvo...
Kai atsipeikėjau ir akyse vėl prašviesėjo nuėjau apžiūrėti kitų namų. Visų pirma, nubėgau į atsargų sandelį. Tačiau viduje, labai nustebau, nepastebėjau nė vieno mūsų palikto produkto. Grūdų aruodai, daržovių dėžės ir maišai buvo visiškai tušti. Daržinėje, kur tikėjausi rasti šieno, visiškai nieko neradau. Iš pradžių net nenorėjau patikėti tuo neitikimu reginiu, bet realybė bylojo kitką. Miestelyje nebuvo ne tik šiauriečių, bet ir mūsų jiems visų paliktų maisto atsargų bei pašarų keistiesiems gyvuliams. Smuklėje norėjau aptikti ką nors kramtomo, o suradau visiškai švarias lentynas ir indus. Čia irgi tvyrojo tas keistas ir pykinantis kvapas. Dabar imu suvokti kodėl grįžę namo visada surandame storus dulkių sluoksnius ant daiktų ir neaptinkame jokių šiaurėnų ilgesnio gyvenimo miestelyje pėdsakų. Tik sunaudotos mūsų paliktos atsargos bylojo, kad tuo metu, kai mūsų nėra, čia kažkieno būta.... Labiausiai nustebino, kad nebebuvo likę ir ganėtinai didelės malkų krūvos...
Ateiviai nepasirodė ir po mėnesio, ir po kelių. Miestelis visą rudens pabaigą buvo tuščias ir negyvas. Po jį vaikščiojau vienas, čia tvarkiausi. Greitai čionai ir atsikrausčiau, nes taip gyventi buvo kur kas patogiau, negu žeminėje. Pamiršęs visas praeityje man ramybės nedavusias baimes išvėdinau visas patalpas, sutvarkiau prišnerkštą smuklę. Vėliau spėjau sukaupti sau maisto atsargų ir prisikapoti malkų, nes prasidėjusi žiema iš tiesų buvo žvarbi. Kai spustelėjo ypatingai stiprūs šalčiai pats daugiau nieko nebeveikiau, tik kūrenau krosnį ir pradėjau rašyti naujas dainas – balades apie šiaurėnus. Kartais eidavau pamedžioti, atkasti užsnigtų arba užpustytų takų. Laisvalaikiu sukūriau naujo vežimo brėžinius, kuriuos, žinoma, pasiūlysiu pavasarį sugrįžtančiam mechanikui. Gal jis sugebės sukurti saugesnę už susidėvėjusius dirižablius savaeigę transporto priemonę. Girdėjau sakant, kad tų skraidančių aparatų amžius, matyt, toks pat kaip ir mūsų pačios rasės.
Tolimesnės dienos buvo panašios į vieną kitą. Laukiau žiemos pabaigos ir sugrįžtančiųjų. Nebuvau pernelyg dievobaimingas, tačiau laisvomis valandėlėmis pradėjau dažniau melstis ir prašyti mūsiškių dievų vienokios ar kitokios pagalbos. Regis, mano vienatvė ir bejėgiškumas prieš gamtos jėgas suminkštino protelį. Todėl surašiau kelias naujas maldas prie pagrindinio Sevanto maldyno, kuriuo naudojamės nuo neatmenamų laikų. Kai nutirpo sniegas, man pasidarė šviesiau. Turėdamas gausybę laiko, apvaikštinėjau visą apylinkę ir suradau du naujus breniko dujų telkinius. Manau, kad tos atsargos bus labai naudingos mūsų bendruomenei. Juk rudeniop laukia sekantys reisai...
Kai sulaukiau palaimingojo pavasario, pamenu tą dieną, kai išvydau sugrįžtančius orlaivius. Aš ir džiaugiausi, ir nekantravau, ir būgštavau. Visi jausmai maišėsi į krūvą. Buvau pernelyg susijaudinęs. Kai aikštėje nutūpė pirmasis aparatas, puoliau džiaugsmingai pasitikti saviškių. Tik dar niekaip nesugalvojau ką gi pasakysiu vyriausąjam ir visiems kitiems. Jie, jau nujaučiau, kad nieku gyvu nepatikės ką pats asmeniškai čia patyriau. Bijojau, kad manes nepalaikytų pamišėliu arba eretiku. Kad tik niekur neištramtų. Juk vienas ir taip prisigyvenau iki soties. O gal jiems visiems viską pameluoti, kad ir jie jaustusi saugiai, ir man būtų suteikta šventa ramybė, pasakyti, kad ateiviai čia gyveno visą žiemą ir elgėsi taip pat, kaip ir mes?
Kai prisiartino prie manęs prefektas, jis, žinoma, pasidomėjo:
-Na, kaip pirmoji tavo žiema?
Bet aš visgi išdrįsau prabilti:
-Visas dienas praleidau vienas. Tik iš pradžių su keistais kaimynais pašonėje...
Daugiau tą dieną nieko šia tema nepasakiau, nes buvau pernelyg susijaudinęs. Tylėjau, nes tirtėjo visas kūnas.
Daugiau niekada čia nežiemojau. Visuomet laukiau dar vienos kelionės į pietus. Tiesą pasakius, aplinkiniai mane ėmė vadinti pačiu didžiausiu fantastu visos bendruomenės istorijoje, net aplenkusį prieš tris šimtus metų gyvenusį rašytoją Aklongą. Suaugusieji niekaip nenorėjo patikėti manimi. Bet mano istorijomis labai domėjosi vos ne viso miestelio vaikai. Aš jiems nuoširdžiausiai pasakojau apie savo nuotykius, ir laisvalaikiu dar daugiau pradėjau gerti svaigiojo gėrimo. O šį rytą žadu imtis tapybos, sekdamas žymiausiu visų laikų dailininku Epikofu. Turbūt nupiešiu didelį paveikslą, vaizduojantį padarą metaliniais apdarais...
2003 04 06