Nuslydus

Srovena toks kartus šaltinis, keistas,
Gaivina jis pavargusius, sumintus –
Tiktai įtrauk, obelžiedžiu ims skleistis,
Visi takai ir visos tavo mintys.

Žmogaus širdis visais laikais juk ilgis
Geresnės saulės, valandos, sekundės,
Ją aistros, beprotybės nuolat vilgo,
Daugybe baisiai žavinčių pagundų.

O pasakos ne tik vaikystę peni –
Tik mažumėj žmogaus išreiškia širdį.
Mes visą amžių vaikštome tam slėny
Ir neigiam tai, kada kaimynas girdi.

Ir mumyse kaip milžinai kovoja
Herakliais įsitvirtinę į mintį
Šviesi viltis ir amžini pavojai –
Išduoti ją, kaip Kristų nukankinti.

Ir mes tokiais mažais menkais niekšeliais
Pavirstame kas vakarą ir rytą –
Pradžioj dienos dar stovime ant kelio,
O vakare jau griovy paguldyti.

Ne veltui reikia kunigo pamokslų,
Tiktai nedaug kas jųjų tesiklauso.
Ir gėris širdyse retai nunoksta,
Nors mūsų sieloj – žemė derlingiausia.

Ai, kaip smagu prie karčiojo šaltinio
Ir praustis, ir pliuškentis, ir išgerti –
Ir išgyventi jausmą išankstinį –
Pajusti laimės apsvaigintos vertę.

Mes savo norams nieko nepagailim –
Vaikus, žmonas be duonos jau palikom,
Belieka tik likimas baisiai kvailas
Ir daug skaudžių, išniekintų dalykų.

Paskui, kai mintys surambėję vartos
Ir mirksta valandos miražo sprindy
Pasaulis tampa sienom atitvertas
Jo negali blaiviom akim pažinti.

Nei artimųjų, nei draugų, nei priešų –
Akis į žemę įsikalęs vaikštai,
Ir savyje visus jausmus suplėšęs
Šliauži lengvai į mirusiųjų aikštę.

Kartus šaltinis teka kaip tekėjęs
Ir dienos aušta metais suskliautuotos –
Išėjusiųjų laimės apogėjus –
Iš giesmių virsta pragertųjų puota.
cedele9871